Ar Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) galėjo suorganizuoti savo artimo bičiulio ir potencialaus įpėdinio Sergejaus Mironovičiaus Kostrikovo (1886–1934), dar žinomo Kirovo slapyvardžiu, nužudymą?
Joks autoritarinis režimas niekada negalės sėkmingai egzistuoti, jeigu jį valdančio despoto šešėlyje nebus įsitaisiusi stipri slaptosios politinės policijos institucija.
Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) buvo ne vien milijonus mirčiai ir kančioms pasmerkiantis despotas bei gyvasis pusdievis, vedantis runkelių lysvės gyventojus į šviesų socialistinį rytojų. Jis turėjo ir savo „paprastąją“, „žemiškąją“, žmogiškų silpnybių sklidiną pusę, kuri, kaip ir nesveika ranka bei nuo persirgtų raupų likę randai ant veido, buvo kruopščiai slepiama nuo darbininkų ir kolūkiečių bendruomenės.
Politikoje svarbiausią vaidmenį vaidina ne vertybės, o pragmatiniai ekonominiai ir kariniai interesai, tad į kalbas, kad Kijevo Rusia yra labai svarbi Kremliaus nacionalinei savimeilei, galima nekreipti dėmesio.
Tai prasidėjo 1928-aisiais mūsų Viešpaties metais, kai Rusijoje užgimusi, Kremliaus nomenklatūros koridoriuose nupenėta milžiniška, raudona, virpanti amorfinė masė nuo išpuoselėto pagurklio krentančiais prakaito lašeliais čepsėdama ir šliurpčiodama pasileido po pasaulį ryti visa, kas gyva ir negyva.
Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (1870–1924) sveikatai silpnėjant, Kremliaus nomenklatūros užkulisiuose vis dažniau būdavo iškeliamas sosto įpėdinio klausimas, o ir pačiam Iljičiui ši tema vis labiau nedavė ramybės. Galvoje sukosi potencialių valdžios perėmėjų veidai ir pavardės, tačiau nė vienas jam neatrodė tinkamas jį pakeisti.
Į Caryciną (dabartinį Volgogradą), kuriam 1918 m. grasino baltųjų armijos, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) buvo nusiųstas tam, kad išspręstų maisto tiekimo sutrikimus, tačiau Josius nebūtų buvęs savimi, jeigu nebūtų pradėjęs aktyviai kištis į visai kitus reikalus.
Politika buvo didžioji Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (1870–1924) gyvenimo aistra, tad jis nusprendė nepaisyti gydytojų rekomendacijų ir 1922 m. spalio 2 d. automobiliu grįžo į Kremlių.