Jūrų kiaulytės – vaikų draugės

Mie­li au­gin­ti­niai

Vik­to­ri­jos Šlė­gu­vie­nės na­muo­se pir­mo­sios jū­rų kiau­ly­tės ap­si­gy­ve­no prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Tai bu­vo dvi gra­žios pū­kuo­tos pa­te­lės, įsi­gy­tos gy­vū­nų par­duo­tu­vė­je.

„Po ku­rio lai­ko pa­ste­bė­jo­me, kad vie­na jų sto­rė­ja, dar po tri­jų sa­vai­čių ji at­si­ve­dė du ma­žy­lius, –

pa­sa­ko­ja V.Šlė­gu­vie­nė. – Gims­ta jie la­bai gra­žūs, plau­kuo­ti, jau at­si­mer­kę. Po ke­lių die­nų pa­tys ban­do ės­ti. Ūg­te­lė­ju­sius pa­do­va­no­jo­me gi­mi­nai­tei.“

Po ku­rio lai­ko Vik­to­ri­ja už­si­no­rė­jo be­plau­kės jū­rų kiau­ly­tės. Sa­ko, te­ko ge­rai paieš­ko­ti, bet pa­vy­ko ras­ti to­kią veis­ly­ne.

Bu­vo tam tik­ras lai­ko­tar­pis, kai Vik­to­ri­jos na­muo­se jū­rų kiau­ly­tės ne­gy­ve­no, ta­čiau neil­gai, nes jau bu­vo pri­pra­tu­si prie šių au­gin­ti­nių.

„Man šie gy­vū­nė­liai la­bai mie­li, bend­rau­jan­tys, mie­la klau­sy­tis jų sklei­džia­mų gar­sų, ypač kvyk­sė­ji­mo“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Ne­ma­žas bū­rys

Štai prieš pus­me­tį jos šei­ma į na­mus pa­siė­mė gra­žų jū­rų kiau­liu­ką. Kad vie­nas ne­liū­dė­tų, ieš­ko­jo jam drau­go, nes jū­rų kiau­ly­tės – so­cia­lūs gy­vū­nai, joms links­miau gy­ven­ti dvie­se ar net bū­riais. Taip na­muo­se at­si­ra­do du pa­ti­nė­liai, ku­rie vi­siems tei­kė daug džiaugs­mo.

Po ku­rio lai­ko pa­ma­čiu­si skel­bi­mą apie par­duo­da­mas dvi tos pa­čios va­dos pa­te­les, šei­ma pa­no­ro ir jas įsi­gy­ti. Nau­jų au­gin­ti­nių te­ko va­žiuo­ti net į Že­mai­ti­ją, da­bar na­muo­se gy­ve­na ke­tu­rios jū­rų kiau­ly­tės.

Vi­sos jos ne­veis­li­nės, skir­tin­gų kai­liu­kų: vie­nas pa­ti­nė­lis ly­giap­lau­kis, ki­tas ver­pe­tuo­tas, dvi pa­te­lės il­gap­lau­kės gar­ba­nės. „La­bai gra­žu žiū­rė­ti į ne­ma­žą jų bū­rį“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Sugyvena: V.Sleguvienės namuose gyvenančios jūrų kiaulytės – kiekviena su savo charakteriu, tačiau visos puikiai sutaria. / V. Sleguvienės asmeninio archyvo nuotr.

Ga­li­ma pa­mo­ky­ti triu­kų

„Ge­ra jas au­gin­ti, nes jos links­mos, drau­giš­kos – nė kar­to nė­ra įkan­du­sios, – ti­ki­na Vik­to­ri­ja. – Jū­rų kiau­ly­tės pri­si­ri­ša ir at­pa­žįs­ta sa­vo šei­mi­nin­ką, kvyk­si, kai atei­ni jų pa­mai­tin­ti. Jos mie­lai bū­na ant ran­kų, mėgs­ta bū­ti glos­to­mos, kar­tais lyž­te­li pirš­tus – taip pa­ro­do sa­vo drau­giš­ku­mą. Kiek­vie­na tu­ri sa­vo cha­rak­te­rį, pa­ti­nė­liai jud­res­ni, o pa­te­lės – ra­mes­nės.“

Nors kiau­ly­tės gy­ve­na di­de­liuo­se nar­vuo­se, šei­ma jas pa­lei­džia pa­laks­ty­ti po kam­ba­rį – gy­vū­nė­liai mėgs­ta pa­dūk­ti. Ta­čiau prieš pa­lei­džiant rei­kia ati­džiai ap­žiū­rė­ti, kad kur nors ne­bū­tų joms pa­sie­kia­mų lai­dų, nes jū­rų kiau­ly­tės yra grau­ži­kės.

Šie gy­vū­nė­liai la­bai mie­li, bend­rau­jan­tys, mie­la klau­sy­tis jų sklei­džia­mų gar­sų, ypač kvyk­sė­ji­mo.

Bep­lau­kė Vik­to­ri­jos jū­rų kiau­ly­tė mo­kė­jo už­šok­ti ant lo­vos ir nuo jos nu­šok­ti, pa­ti grįž­da­vo į sa­vo nar­vą, ži­no­jo sa­vo var­dą. Anot mo­ters, ga­li­ma jas pa­mo­ky­ti ne­su­dė­tin­gų triu­kų, bet la­biau­siai šie gy­vū­nė­liai mėgs­ta kram­ty­ti – yra ga­na ėd­rūs, to­dėl svar­bu ne­per­šer­ti.

„Vi­si ma­no na­miš­kiai ža­vi­si jū­rų kiau­ly­tė­mis, – tei­gia Pa­ne­vė­žy­je gy­ve­nan­ti pa­šne­ko­vė. –

Tie­sa, to ne­ga­liu už­tik­rin­tai pa­sa­ky­ti apie du mū­sų tak­sų veis­lės šu­niu­kus, tad jų ne­lei­džia­me prie kiau­ly­čių, kad ne­su­žeis­tų, neuž­pul­tų.“

Gy­vū­nas – ne žais­las

Gy­vū­nė­liai la­bai mėgs­ta įvai­rius na­mu­kus, tu­ne­liu­kus, kur ga­lė­tų pa­si­slėp­ti. Nar­ve vi­sa­da tu­ri bū­ti šva­raus van­dens ir šie­no, sau­so mais­to, dar­žo­vių – jos mėgs­ta agur­kus, sa­lo­tas, pa­pri­kas, obuo­lius, mor­kas, cu­ki­ni­jas, mo­liū­gą, pet­ra­žo­les, va­sa­rą mie­lai mė­gau­ja­si žo­le.

Šie­no joms ne­tu­ri nie­ka­da trūk­ti, nes taip jos ga­lan­da dan­tis, ku­rie nuo­lat au­ga. Dar joms rei­kia duo­ti vi­ta­mi­no C, nes jų or­ga­niz­mas jo ne­ga­mi­na.

Kaip ir vi­siems na­mi­niams gy­vū­nas, jū­rų kiau­ly­tėms rei­ka­lin­ga prie­žiū­ra, tin­ka­mos lai­ky­mo są­ly­gos – erd­vus nar­vas, jį bū­ti­na va­ly­ti, tvar­ky­ti, kad neat­si­ras­tų ne­ma­lo­naus kva­po. Rei­kia joms kirp­ti na­gu­čius, jei kiau­ly­te il­gap­lau­kė, rei­kia šu­kuo­ti. To­dėl gy­vū­nė­lio įsi­gi­ji­mas, V.Šlė­gu­vie­nės įsi­ti­ki­ni­mu, ne­ga­li bū­ti vai­kų už­gai­dų ten­ki­ni­mas. Už­gai­dos daž­nai bū­na trum­pa­lai­kės, o jū­rų kiau­ly­tės gy­ve­na penkerius–aštuonerius me­tus ir il­giau.