Neseniai Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) įvyko ypatingo spektaklio premjera – žiūrovai išvydo vaidinimą pagal filosofo Emmanuelio Levino tekstus. Juose didžiulis dėmesys skiriamas mintims apie veidą, atsakomybę ir intymumą žmogaus, visuomenės ir pasaulio tikrovėje. E.Levinas mums artimas ne tik savo idėjomis, bet ir tuo, kad gimė ir užaugo tarpukario Kaune, o vėliau gyveno Prancūzijoje. Spektaklis „Veidas“ nebūtų įmanomas be šiuolaikinio viduriniosios kartos lietuvių filosofo Viktoro Bachmetjevo darbo – E.Levino intelektualaus rašytinio palikimo vertimo į lietuvių kalbą ir tarpininkavimo tarp prancūzų režisierių Vincento Adelus ir Isabelle Adelus-Suran ir lietuvių aktorių, kurie vaidina tik lietuviškoje spektaklio versijoje. Prancūzijoje jų vieton stoja tenykščiai aktoriai.

Spektaklis „Veidas“ mūsų labai praktiškai visuomenei ir vis labiau vadybine virstančiai civilizacijai primena, kad esama ne vien aiškių gyvenimo instrukcijų, kurios nurodo, ką reikia atlikti, kad būtų pasiektas vienas ar kitas, dažniausiai projektinis, uždavinys. Filosofija dar ir šiandien gali kalbėti apie tokius reiškinius, kurių neįmanoma sutalpinti į finansavimo paraišką, sąmatą ir ataskaitą. Be to, spektaklis „Veidas“, būdamas pagrįstas daugiau sakytiniu tekstu, o ne aktorine vaidyba, prikišamai demaskuoja tai, kad esame atpratę nuo sudėtingesnių, gilintis verčiančių temų ir tekstų. Išlaikyti dėmesį ir sekti „Veido“ metu išsakomas mintis pusantros valandos yra nemenkas uždavinys tiems, kurie yra jau atpratę nuo akademinio paskaitos žanro, jo kanonų ir reikalavimų. Aptariamame teatro kūrinyje svarbu tai, kad E.Levino idėjas, jų dirbtinai nebandant paversti pernelyg dramaturginėmis, režisieriai, jų konsultantas ir aktoriai perteikia gana tiesiogiai, nesiimdami simbolizmo ar kitokių istorinių teatro kalbos būdų, kurie iškart perkeltų žiūrovo dėmesį nuo klausymo prie žiūrėjimo. „Veide“ svarbiau yra girdėti, nei matyti.

Filosofija dar ir šiandien gali kalbėti apie tokius reiškinius, kurių neįmanoma sutalpinti į finansavimo paraišką, sąmatą ir ataskaitą.

Pamatinių E.Levino teiginių perpasakojimas žiūrovui, kuris spektaklio nematė, yra mažiau prasmingas nei pačių filosofo veikalų skaitymas. Vis dėlto keli akcentai yra labai charakteringi ir svarbūs net ir tiems, kurie NKDT nesilankė mėnesį ar ilgiau. Be daugelio galimų interpretacijos kelių, įmanoma „Veidą“ suprasti kaip spektaklį apie vakarietišką mąstymą, idėjas ir vertybes po Antrojo pasaulinio karo. E.Levinas pabrėžia, kad esminis ir metonimiškai iki beveik visumos išplečiamas veido terminas yra pagrindinis, norint suprasti, kas yra žmogus. Veidas ir filosofo veikaluose, ir spektaklyje yra pirmiausia etinis ir moralinis žmogaus individualybės ir nuolatinio dialogo poreikio patvirtinimas ir liudijimas. Galima prisiminti panašią idėją, puikiai išreikštą XX a. antrosios pusės litvakų rašytojo Icchoko Mero romane „Lygiosios trunka akimirką“, – būtent veidas žmogų išsaugo pavojingomis gyvybei sąlygomis, pristabdo žudymą. Veidas yra atsakas į Kitą artumoje esantį žmogų, grupę, visuomenę.

Diskusijoje po spektaklio V.Bachmetjevas užsiminė apie tai, kad asmens atsakomybė šiame pasaulyje neturi ribų. Atsakomybė kaip atsakas į aplinkos kreipinį E.Levinui yra labai svarbi. Pagaliau, dar vienas aspektas, būdingas E.Levino filosofijai, – mąstymas apie intymumą, prisilietimo prie kito žmogaus suvokimas ir interpretavimas žodžiais. Šiandien, kai vis labiau esame pratinami ne tik vartoti savąją aplinką, bet ir į kitus žmones, ir į pačius save žvelgti kaip į daiktus, E.Levinas aktualus ir savotiškai disidentiškas, nes bando konceptualizuoti tai, kas mums neretai atrodo savaime aišku, tačiau apie ką negalime pasakyti beveik nė žodžio.

E.Levinas – moderniosios Europos mąstytojas, todėl jo teiginius apie veidą, atsakomybę, intymumo svarbą, nuojautas, kad šalia žmogaus šiame pasaulyje yra kažkas, ką paaiškinti sunku, galima taikyti ir mūsų žemyno dabartinės padėties analizei ir svarstymams apie tai, kur buvome, esame ir galbūt būsime. Tik Vakarų, o ne Rytų pasauliui yra būdinga tai, kad asmenybė, visuomenė, šalių regionas dialoge siekia išsaugoti pokalbio partnerio autonomiją, nesiima prievartos prieš Kitą.

Rytietiška sąmonė, mąstymo ir gyvenimo būdas iš esmės atmeta kitoniškumą kaip galimybę – Rusijos ir Kinijos valdžia nori kuo panašesnių vienas į kitą piliečių. Vakarų pasaulis vis dar brangina žmogaus unikalumą, pagrįstą humanistinėmis vertybėmis. E.Levino filosofijos kontekste neturėtų stebinti tai, kad Senojo žemyno politikoje periodiškai kuri nors šalis, dažniausiai Vokietija, imasi didelės atsakomybės, kurią Europos idėjos oponentai suvokia kaip diktatą. Spektaklio „Veidas“ atskleistas žmogaus poreikis atsakyti pasauliui byloja, kad vienos valstybės atsakomybė – tiek, kiek ji yra leviniška,  – išjudina ir priverčia atsakomybės imtis ir kitų šalių politikus, ir visuomenes. Vakarietiškas gyvenimas pagal Europos sielą vis dar liudija, kad, be masių tamsybės ir gana dažno tiesiog kolektyvinio paklydimo ar kvailybės, esama to, ką reikia išsaugoti, – tokią politiką, kuri išauga iš kultūros, o ne tokią, kuri pavergia kultūrą savo reikmėms.

E.Levino idėjos, spektaklis „Veidas“ Kaune ir Prancūzijoje yra utopiniai tuo atžvilgiu, kad vis dar kalba apie istorijos, filosofijos, politikos ir mąstymo gyvybę tada, kai populiarioji kultūra kasdien siūlo distopijas, pranašaujančias žmonijos krachą, pabaigą ir žmogaus virsmą technologijų įkaitu. E.Levino filosofijos prasmė yra siūlymas gyvu dialogu bandyti išsaugoti mūsų, kaip europiečių, praeitį, kurios tąsa gali būti visai neprasta ateitis.