J. Jasinskis: žaviuosi džiazo laisve, bet pasiilgstu akademinės muzikos spalvų (rekomendacija)

Birželio 16 d. Tado Ivanausko Obelynės sodyboje programą „Greener Grass“ pristatys Pažaislio muzikos festivalyje debiutuojanti grupė „Vilnius Jjazz Ensemble 11“ ir daugeliui iš televizijos projektų pažįstama dainininkė Kotryna Juodzevičiūtė. Nors kompozitoriaus Jievaro Jasinskio vadovaujamas ansamblis siejamas su džiazo muzika, bet, kaip sako programos iniciatorius, šiandien ribos tarp džiazo ir šiuolaikinės muzikos, roko ar elektronikos nyksta, nes vis daugiau kūrėjų siekia ieškoti naujų atspalvių ir apipinti džiazo muziką skirtingais stiliais.

Operos solistas, baritonas Giedrius Prunskus apie „Greener Grass“ projektą ir naujo ansamblio gimimą kalbėjosi su daugybę veiklos sričių savyje vienijančiu muzikantu Jievaru Jasinskiu.

– Daugelio muzikos mylėtojų esi siejamas su Kaunu, o štai Pažaislio festivalyje debiutuojate su ansambliu „Vilnius Jjazz Ensemble 11“. Kaip tai nutiko, kad toks ansamblis gimė būtent Vilniuje?

– Tai neseniai gimęs ansamblis, bet jau turintis savo susikūrimo priešistorę. Pirmieji taip pavadinto ansamblio pasirodymai nuskambėjo tik pasibaigus pandemijai. Siekis buvo būtent Vilniuje suformuoti profesionalų, aukšto lygio džiazo orkestrą, nes iki tol mūsų sostinėje tokio nebuvo. Idėja kilo dar prieš užplūstant pandemijai, tad po jos, atsigavus muzikinei rinkai, pasirodė pirmasis mūsų projektas – muzika kino filmui „Vilniaus pokeris“.

Neretai sulaukiu klausimo, iš kur mano gyvenime atsirado Vilnius. Bet iš tiesų aš – tikras vilnietis. Gimiau ir užaugau būtent šiame mieste, jame gyvenu iki šiol. Kaune, o tiksliau – Kauno bigbende aš tiesiog dirbau, todėl daugeliui mano kūrybinis kelias siejasi su Kaunu. Šiame kolektyve dirbau 11 metų, labai džiaugiuosi savo ilga ir prasminga karjera bigbende – nuo muzikanto iki kolektyvo vadovo. Esu labai dėkingas šiam kolektyvui, nes jame aš užaugau, subrendau kaip muzikantas, pamilau džiazą ir bigbendo raiškos galimybių skalę. Nuo šių metų pradžios palikau Kauno bigbendą, nes nusprendžiau, kad reikia judėti pirmyn. Viena iš to judėjimo pirmyn paskatų ir buvo ansamblio „Vilnius Jjazz Ensemble“ atsiradimas. Tiesa, ryšiai su Kauno bigbendu nenutrūko, kartas nuo karto pagroju jų koncertuose ir tikiuosi, tamprus mūsų bendradarbiavimas tęsis ir toliau.

Jievaras Jasinskis./ M. Repečkos nuotr. 

– Ar nuojauta manęs neapgauna, kad ansamblio pavadinime užkoduoti Jievaro Jasinskio inicialai?

– Taip, tai tarsi slapta žinutė mūsų gerbėjams. Nors garsiai to niekam neskelbiu, tik jeigu kas nors mus pavadina „Vilnius džiaz“, visada pataisau: „Vilnius – džei džiaz“. Tegul lieka intriga. Kita vertus – tai mano iniciatyva suburtas kolektyvas, vienijantis ne tik atlikėjus, bet ir kompozitorius. Visi ansamblio nariai – aktyvūs muzikantai, žinomos asmenybės, o iš vienuolikos ansamblio narių net devyni kuria muziką. Esame net parengę programą, kurioje skamba visų devynių mūsų kūrėjų muzika.

Pavadinime nurodytas skaičius 11 nusako būtent šiame projekte grojančių ansamblio narių skaičių. Koncertuojame įvairiomis sudėtimis, o vienuoliktukas – komanda, su kuria pasirodėme džiazo klube „Jazz Cellar 11“. Tokiuose klubuose sunku būtų sutalpinti pilnos sudėties bigbendą, o 11 – optimalus atlikėjų skaičius, leidžiantis išgauti pilnavertį skambesį, tikra futbolo komanda... Taip jau sutapo, kad kartą tame klube koncertavome kovo 11-ąją, tad tuo metu mus simboliškai lydėjo trigubas vienuoliktukas. Savo aranžuotes pritaikome būtent tokiai sudėčiai: ritmo grupė ir septyni pučiamieji instrumentai, tad viskas optimalu ir puikiai išspręsta.

– Dažniausiai daugelis yra girdėję apie J. Jasinskį, kaip atlikėją ar išties populiarų kūrinių aranžuotoją. Šiuo metu vis dažniau išgirstame apie J. Jasinskį – kompozitorių, kuriantį ne tik dainas, bet ir didelės apimties kūrinius. Kas gi tau yra muzikos komponavimas ir kaip jis atsirado tavo kelyje?

– Džiaugiuosi šiuo klausimu ir tuo, kad tampu pastebimas kaip kompozitorius. Iš tiesų, prieš imdamasis savarankiškų kompozicijų praėjau ilgą aranžuotojo kelią – daugiau nei dešimt metų. Tai buvo puiki praktika – įgijau pažinčių, suformavau savo įvaizdį ir netgi karjerą. Nors iš tikrųjų kurti pradėjau gerokai anksčiau. Netgi paauglystės meto grupės „Bekešo vilkai“ koncertuose skambėjo mano muzika. Kūriau visada, tik tai nebuvo taip matoma. Dabar gi aranžuotės tapo nemažu, bet patikimu tiltu į kitokią muziką, į tokias formas kaip simfonija „Iš šiaurės Jeruzalės“ ar „Sūduvos misterija“. Tiesa, pandemijos metų nepraleidau veltui ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau kompozicijos studijas pas Mindaugą Urbaitį. Taigi, mane netgi pamalonina, kai viešai esu pavadinamas kompozitoriumi, bet kiekvienam kuriančiam ar bandančiam kurti tikrai rekomenduočiau išbandyti save aranžuotės srityje. Tai – puiki praktika, išmokanti pakankamai žemiškų dalykų. Kūryba gali išlaisvinti iki beribių fantazijų, kurias sunkoka realizuoti, o aranžuotės praktika ir ypač – buvimas atlikėju padeda suvokti, kas yra patogu muzikantui ir gali būti atliekama be nežemiškų pastangų, nors ir pasiekiant tą patį kokybišką rezultatą. Tai – tarsi struktūriškumo bei organizuotumo ir visiškos kūrybinės laisvės derinys. Tad aranžavimo ir toliau neatsisakau, tęsiu šią praktiką ir džiaugiuosi, kai tenka sudalyvauti tokiuose dideliuose projektuose kaip birželio devintąją vykęs Andriaus Mamontovo koncertas su Modesto Pitrėno diriguojamu simfoniniu orkestru.

Dorotėja Būdaitė./ V. Verbus nuotr. 

– Ar jau galėtum įvardinti savosios kūrybos stilių?

– Nežinau, ar galėčiau tai įvardinti kaip konkrečią stilistiką. Gal greičiau pasakyčiau, kad turiu savo braižą. O kalbant konkrečiau, savo kūrybą pavadinčiau buvimu tarp džiazo ir akademinės muzikos. Žinoma, didelę įtaką kūrinio stilistikai turi kolektyvo, kuriam rašau, sudėtis. Dažnai kurdamas muziką žinau ne tik kolektyvą, bet ir konkrečius muzikantus, atliksiančius kūrinį. Atsižvelgiu į jų gebėjimus bei galimybes, braižą, atlikimo filosofiją. Taigi, laviruodamas tarp trijų banginių: džiazo, populiariosios muzikos ir akademinės kūrybos, save laikau daugiau džiazo žmogumi, nors mano abu aukštojo mokslo diplomai liudija apie akademinio muzikanto išsilavinimą. Žaviuosi džiazo laisve, bet kartais pasiilgstu subtilesnių, emocionalesnių akademinės muzikos spalvų.

Galiu pastebėti, kad džiazo ir akademinės muzikos pasauliai gyvena gan atskirai vienas nuo kito. Todėl bandant juos suartinti galima atrasti įdomių dalykų. Ruošdamas vieną iš savo albumų į vieną būrį pakviečiau džiazo muzikantus ir taip vadinamus „akademikus“. Grojome mano kompozicijas, grįstas minimalizmu ir improvizacijomis. Buvo įdomu stebėti prieštaringas akademinių muzikantų reakcijas, paprašius jų improvizuoti kuriant skambesio faktūrą. Bet paaiškinus paprasčiausius dėsnius jiems tai puikiai pavyko ir netgi patiko. Buvo įdomu stebėti susipažįstančius „džiazmenus“ ir „akademikus“, iki tol vienas kito net nemačiusius, stebėti anekdotuose apie muzikantus pasakojamas situacijas, vykstančias realiame gyvenime. Na, kad ir tai, jog akademiniai muzikantai į repeticiją ateina anksčiau, o džiazo atlikėjai nuolatos vėluoja... Tik pasitvirtino taisyklė, kad anekdotuose užfiksuotas tikras gyvenimas.

– Na, o kas gi laukia klausytojų Pažaislio muzikos festivalio koncerte „Greener Grass“, ar teisingas mano spėjimas, kad tai – šeimyninio kūrėjų dueto kūrybos vakaras?

– Niekur to neafišuojame, bet tai – tiesa. Šis projektas – mano ir mano žmonos Dorotėjos Būdaitės bendra kūryba. Nors gyvenime laikomės principo: namie mes – šeima, o muzikos pasaulyje – atskiros asmenybės. Ši programa turi įdomią gimimo istoriją. Ją prieš keletą metų atlikome Kėdainiuose su dainininke Simona Jakubėnaite, o šį kartą pasirodysime su Kotryna Juodzevičiūte. Su šia atlikėja mus vienija jau ne vienas kūrybinis projektas, su ja labai malonu dirbti ir tikrai randame bendrą kalbą. Bendravome projekte „Vilniaus pokeris“, kartu įrašinėjome albumą „Deadly dance“. Koncerte Obelynėje Kotryna atliks dainas, kurios buvo sukurtos seniai, studijų metais, bet gimusios labai natūraliai, kuriant muziką savo malonumui. Kartais net pasiilgstu to ramaus, laisvo gyvenimo etapo, ypač kai dabar išgyvename itin aktyvų laikotarpį. Dabar nusprendėme išleisti šias dainas į pasaulį. Žinoma, koncertą papildys ir kiti numeriai: mūsų ansamblio narių kurtos instrumentinės kompozicijos.

Koncerto tematika gimė iš pastebėjimo, kad žmonės dažnai žiūri į kaimyno pievelę, net nematydami savosios. Galbūt šis posakis „kaimyno žolė žalesnė“ populiaresnis Amerikoje, bet ir mums, lietuviams, kartais vertėtų atsigręžti į savo kiemą. Muziką šioms dainoms kūrėme kartu su Dorotėja, o tekstai – šimtu procentų jos kūryba. Juk Dorotėja – šios srities profesionalė, studijavusi anglų filologiją.

 

Kotryna Juodzevičiūtė. / M. Repečkos nuotr. 

– Paklauskime pačios Dorotėjos, ką ji gali pasakyti apie kūrybinį „Greener Grass“ programos procesą?

– Aš pati esu melodijų žmogus. Nebūtinai vokalinių, tačiau muzikoje melodingumas man svarbu, jį girdžiu, įsimenu. „Greener Grass“ programoje dainų daug ir jos visos skirtingos: nuo baladžių iki fanko. O stilių samplaika manęs negąsdina, nes suteikia programai spalvingumo. Rašydama tekstus sugaištu daugiau laiko nei rašydama muziką, nes visada siekiu sukurti žinutę. Kartais ji gali tiesiog kviesti šokti, kartais – kalbėti apie pažadus keistis, netektį, pavydą ar viltį. Tačiau kuomet tekstas turi kryptį, aranžavimo metu muzikinis piešinys tampa išpildytu. Žodžių junginys „Greener Grass“ arba lietuviškai – „žolė žalesnė“ iš tiesų apibūdina tai, jog neretai nemokame įvertinti savo vejos, nes visada ją lyginame su kaimyno, kaimyninės šalies ir t. t. Kviečiame pamiršti nuomonės formuotojų nuotraukas ir nesilyginti su kitais, įsiklausyti į save ir pasitikti vasarą Pažaislio muzikos festivalyje. Mes savo ruožtu dedame visas jėgas, stengdamiesi plėsti džiazo žanro ribas ir parodyti, jog džiazas yra kur kas daugiau nei improvizacijos ar bibopas, o šokti galima ne tik skambant svingui.

– Pažaislio muzikos festivalio šūkis – „Kuriame meilę muzikai“. Kas gi tavo požiūriu yra meilė muzikai ir kaip ją galima sukurti?

– Gražus sutapimas, nes ką tik pasakojau apie išsiilgtą jausmą rašyti muziką tiesiog savo malonumui. Taip jau nutiko, kad programa „Greener Grass“ gimė būtent iš meilės muzikai. Žvelgiant iš kūrėjo perspektyvos, meilė muzikai – tai džiaugsmas turint galimybę kurti, mėgautis kūrybos procesu, repeticijomis, koncertais. Man tai – apibendrinantis meilės muzikai apibrėžimas. Suprantu, kad festivalio šūkis labiau orientuotas į klausytojus, tad linkėčiau, kad ir publika pasiimtų dalelę atlikėjų skleidžiamos meilės muzikai. Dažnai juokaujame, kad džiazo muzikos koncertų dažniausiai klausosi džiazo atlikėjai, bet aš linkiu, kad tą netgi ne meilę, o tiesiog aistrą muzikai perimtų ir su džiazu tiesiogiai nesusiję klausytojai. Juk nepaprastų spalvų galima atrasti ne tik akademinėje ar populiariojoje muzikoje, bet ir tokioje vadinamoje „nišinėje“ stilistikoje, kurią mes atnešime į nuostabią Obelynės sodybos aplinką. Mano siekis, kad pamilę tokią muziką klausytojai nebegalėtų be jos gyventi. Užsikrėstų ja ir klausytųsi visur bei visada. Tik patikslinsiu, kad dažnas klausytojas, išgirdęs programos „Greener Grass“ dainas, laisvai gali jas palaikyti populiariosios muzikos kūriniais. Ir išties, tai nėra gryno džiazo kompozicijos. Tai – natūraliai, nuoširdžiai sukurtos, originaliai aranžuotos dainos, nesiorientuojant į konkrečią auditoriją ar kolektyvą. Ir kiekvienas čia gali atrasti sau artimą stilių. Ir žinoma – pamilti muziką. Mes ją jau mylime, to linkime ir kitiems.

„Vilnius Jjazz Ensemble 11“ / Ansamblio nuotr. 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių