Gamtos apsuptyje žiūrovai ne tik leidžiasi į audiovizualinę kelionę, bet ir išvysta pulką dresuotų šunų genamų avių, kurios atkeliauja iš ganymo teisėjos ir šunų dresuotojos, ūkininkės Audronės Naruševičės ūkio. Apie spektaklyje dalyvaujančius gyvūnus, jų treniravimą ir priežiūrą, – pokalbis su A. Naruševičiene.

– Audrone, kaip jūsų gyvenime atsirado avininkystė, darbas su šunimis, jų dresūra?

– Avininkystė prasidėjo nuo žemės ūkio, nes avys buvo pirktos šunų treniravimui, kuris turėjo vesti į karvių ganymą. Visą gyvenimą užsiėmiau darbu su šunimis, o pradėjus ūkininkauti tas noras niekur nedingo. Šiuo metu turiu apie 50 avių – šiurkščiavilnių ir škudių, du aukščiausio lygio borderkolius ir jiems vėliau pakeisti ruošiamus, jaunus šunis. Šiandien mokau žmones, besidominčius realiu šunų panaudojimu ūkyje. Aš mokau ganytojus, o jie treniruoja savo šunis.

– Įdomu, kada šunys pradedami treniruoti ir kokio meistrystės lygio yra siekiama?

– Šunų apmokymai prasideda nuo 8-11 mėnesių, priklausomai nuo to, kaip jie subręsta mentaliai – vieni šunys gali būti imlesni, o kitiems reikia daugiau laiko. Norint tai suprasti, reikia turėti ir tam tikrą vidinį jausmą. Šuniui patekus į profesionalo rankas, parengimui gali užtekti ir kelių mėnesių, tačiau šuo geriausiai atsiskleidžia ne treniruotėse, bet dirbdamas realius ūkio darbus. Aukščiausios kategorijos šunys avis geba surinkti 500-600 metrų atstumu – norint būti šio sporto aukštumose, man prireikė 8 metų.

Borderkoliai – tikri darboholikai, nežinantys, kas yra poilsis. Avis jie galėtų stebėti visą dieną – ne veltui yra antroji piemens ranka. Prigimtinė jų paskirtis yra bėgti į kalnus ir ten surinkti išsisklaidžiusias avis į būrį. Lietuvoje mums nėra reikalinga tokia funkcija – neturime kalnų, didelių laukų, todėl šunys tikrai nedirba visą dieną.

Pradžioje šunys yra mokomi kūno kalba – jie turi natūralų instinktą parvaryti avis link žmogaus. Kūno kalba, judesiai gali nurodyti komandas sukti į kairę arba dešinę, avis varyti nuo savęs ar laikyti vienoje vietoje. Vėliau galime šunis pratinti prie švilpuko, tačiau tai turi vykti palaipsniui, pradedant mažu atstumu, nesukuriant per sudėtingų sąlygų, mažais žingsneliais. Negali peršokti vieno skyriaus, neįvykdęs praėjusio.

Žiūrovai išvys ekraną su bėgančiu tekstu, foną užpildys muzika ir dūmai, o avys įkūnys ekrane bėgančius žodžius.

– Esate ne tik šunų dresuotoja, ūkininkė, bet ir ganymo teisėja – ką tai reiškia, kaip atrodo tokios varžybos?

– Ganymo varžybose atliekamos kasdieninės ūkio užduotys, tik jas reikia atlikti kuo tiksliau ir per tam tikrą laiką, ne ūkyje, o laukuose. Šunims tenka varyti avis tam tikru atstumu, atskirti jas nuo pulko, uždaryti į gardą. Taip ūkyje elgiamės, kai avį reikia vakcinuoti ar atskirti nuo aviuko. Varžybose visi šie veiksmai įsprausti į laiką. Avys nuolat keičiamos, kad pripratimas nepaveiktų rezultatų ir nepervargtų.

– Ko gero, ne vienas pritartų, kad šunys – emocionalūs, itin protingi, šeimyniški gyvūnai. O kokios yra avys?

– Ne veltui yra posakis „kvaila kaip avis“. Būna visko – avys išties gali pasielgti labai kvailai – pavyzdžiui, įsipainioti į tinklą dėl žalesnės žolės, kurios ir taip turi garde. Bet tuo pačiu jos gali būti ir labai išmintingi gyvūnai: jei vieną kartą rado skylę – įeis, jei pastebėjo aukščiau kabantį obuolį – užlips viena ant kitos. Jei avis glostai, elgiesi su gyvūnais gerai, avys greitai pripranta, yra jaukios, nors tai, žinoma, priklauso ir nuo veislės. Visgi, dirbant su šunimis stengiamės per dažnai neglostyti avių, nešerti jų iš rankų. Avis turi eiti nuo šuns, o šalia žmonių, jausdamos saugumą, gali sudėtingiau paklusti komandoms.

Mes niekuomet nesame suinteresuoti skriausti gyvūnų, juk norime, kad jie gerai pasirodytų varžybose, būtų sveiki. Stengiamės būti švelnūs, net ir šunys „prašo“ avių eiti į vieną ar kitą pusę gražiai. Visgi manau, kad nei šuo, nei bet koks naminis gyvulys neturėtų būti pernelyg sužmogintas.

– „ConTempo“ festivalio žiūrovai pasirodyme „Ultraficción nr. 1 /Fracciones de tiempo“, mato pulką avių, genamų jūsų treniruojamų šunų. Kiek pasiruošimo reikėjo šiam spektakliui, ką pamatysime gamtos apsuptyje vykstančiame pasirodyme?

– Pasirodyme žiūrovai išvys du aukščiausią profesionalumą pasiekusius šunis – Bleiką ir Mei bei pulką avių. Jau treniravomės šiam pasirodymui ir džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad išpildėme kūrybinės komandos lūkesčius – tikiuosi, kad ir likusios treniruotės bei pasirodymai praeis gerai.

Žiūrovai išvys ekraną su bėgančiu tekstu, foną užpildys muzika ir dūmai, o avys įkūnys ekrane bėgančius žodžius. Šunys padės avims prasisklaidyti, vaikščioti tarp žiūrovų. Svarbu, kad šios avys, dalyvaudamos varžybose, ūkyje sulaukdamos svečių, jau yra pripratusios prie žmogaus, visai nebijo garso – repeticijų metu jos greitai priprato prie aplinkos, nestresavo, skabė žolę ir valgė obuoliukus. Praeiviai buvo labai susidomėję, stebėjo, kaip šunys gena avių bandą, pasisėmė gerų emocijų. Džiugu, nes man tai pirma tokia patirtis – tikiu, kad bus ką prisiminti.

– Ko jus pačią išmokė visi praėję metai dirbant su gyvūnais? Kokias savybes svarbu turėti norint augti šioje srityje?

– Svarbiausia – kantrybė. Pastebiu, kad nesvarbu ar varžybose, ar treniruotėse, rezultato ir laimėjimo norime iškart. Pirmiausia, turi mokytis suklysti ir tai priimti, o klaidos nekartoti antrą kartą. Nereikia turėti didelių ambicijų, nes gali labai greitai pamiršti, kodėl apskritai pradėjai šią veiklą – tai malonumas, šeimininko ir šuns tarpusavio supratimas. Jei tavo rezultatai gerėja – esi teisingame kelyje. Avys ir šunys yra gyvi padarai, kuriuos ne tik reikia dresuoti, bet ir išmokti skaityti, nuspėti, išgauti kuo didesnį tikslumą.

– Kokių planų turite ateityje?

– Patirtis festivalyje „ConTempo“ man yra labai įdomi, todėl jei leis galimybės, tokiems renginiams esu atvira. Ateityje norėčiau visuomenę artimiau supažindinti su ūkiu, tikromis gyvūnų darbinėmis savybėmis, parodyti, kad šuo nėra tik šiltas naminis gyvūnas, bet gali atlikti tam tikrą darbą ir padėti žmogui.

Estai ir latviai kol kad dar neturi ganymo mokytojų ir trenerių, tačiau jau pradeda tuo domėtis, atvyksta praktikuotis į Lietuvą. Man tai – didžiausias apdovanojimas ir nuostabi emocija. Šiame kelyje sutikau daug bendraminčių, man tai – atgaiva nuo kasdienybės, atsipalaidavimas.

Kas? spektaklis „Ultraficción nr. 1 /Fracciones de tiempo“.

Kur? Tado Ivanausko Obelynės sodyba (Kauno raj.).

Kada? rugpjūčio 10 d. 21.30 val., rugpjūčio 11 d. 21.30 val.

Skirtingų dimensijų sąveika

„Ultraficción nr. 1 /Fracciones de tiempo“ – tai garsų ir literatūros kelionė priešais didžiulį sceną atstojantį ekraną, įrengtą medžių apsuptame gamtos prieglobstyje.

Spektaklio trupė „El Conde de Torrefiel“ – Barselonoje įsikūręs projektas, kuriam vadovauja Tanya Beyeler (Šveicarija) ir Pablo Gisbert (Ispanija). Šių menininkų kūryba remiasi sąveika tarp literatūros, vizualiųjų menų ir choreografijos siekiant peržengti žodinės kalbos ribas.

Studijavę teatrą ir filosofiją, T. Beyeler ir P. Gisbert taip pat domisi muzika ir šiuolaikiniu šokiu. Savo kūriniuose jie nagrinėja neišvengiamo laikinumo sąvoką, o jų išeities taškas – sinchroninė dabarties analizė, mūsų laiko galimybių kvestionavimas. „El Conde de Torrefiel“ siekia perprasti kalbos nulemtas sąsajas tarp racionalumo ir daiktų prasmės. Taip pat sąvokų suabstraktinimą bei ryšius tarp įsivaizduojamumo, simboliškumo ir vaizdo.