Menas ir patiems ukrainiečiams padeda atrasti savo tapatybę

„Menas įtaigesnis už sausus faktus. Tad Ukrainos menininkai šiandien tampa ypač svarbiais savo šalies ambasadoriais“, – neabejoja tarpdisciplininio meno kūrėjas Serhiyus Petlyukas.

Jis vienas iš Kauno centriniame pašte vykstančios šiuolaikinio Ukrainos meno trienalės „Ukrainian Cross-Section 2022. UKRAINE! UNMUTED“ kuratorių.

Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kartu su Lvivo kultūros strategijos institutu ir kitais partneriais organizuojamoje parodoje eksponuojama septyniolika įvairių disciplinų meno projektų, pristatomi kūrėjai iš skirtingų Ukrainos regionų. Ypatingas dėmesys skiriamas šalies kolonijinei patirčiai ir jos paliktoms traumoms. Pokalbis su S. Petlyuku – apie ukrainietiškos kultūros atgimimą, ištrintos kolektyvinės atminties paieškas ir menininkų vaidmenį karo laikotarpiu.

Trienalės tikslas – perteikti Ukrainos kultūrą kaip unikalią, savarankišką ir vertą gilesnio tyrinėjimo. Deja, dėl Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos vykdytų represijų Ukrainos kultūra ilgus metus buvo matyta tik kaip Rusijos kultūros dalis. Iki šiol dalis ukrainiečių menininkų laikomi rusais, nes jie gimė Rusijos imperijoje ar Sovietų Sąjungoje. Kokių jūs įžvelgiate ilgamečio Ukrainos kultūros slopinimo paliktų problemų?

– Sovietų Sąjunga griuvo prieš 31 metus. Deja, per visą šį laikotarpį Ukrainai nepavyko ištrūkti iš Rusijos imperijos naratyvo įtakos. Beveik iki pat šių dienų mes vis dar buvome Rusijos kultūros šešėlyje. Ukrainos kultūra užsienio šalyse dažnai būdavo matoma kaip tam tikra egzotika, į ją būdavo žvelgiama ne kaip į atskirą tyrinėjimų sritį, bet Rusijos kultūros dalį. Žinoma, būta ir atvejų, kai Ukrainos kultūra sužibėdavo pasaulyje, bet taip atsitikdavo retai. Vis dėlto, manau, dėl tokios situacijos negalime kaltinti vien tik Rusijos kolonijinės politikos. Problemos priežasčių turime ieškoti ir savyje. Turiu pastebėti, kad ilgą laiką mūsų valdžia nelabai rūpinosi šalies kultūra ir jos sklaida. Ukrainos meno ir kultūros paveldo tyrėjai susidurdavo su didžiulėmis finansinėmis problemomis, o mūsų kultūrai viešinti už šalies ribų nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys. Deja, tik Rusijos karinė invazija atkreipė pasaulio dėmesį į Ukrainą, kartu – ir į mūsų kultūrą.

Kaune vykstančiai trienalei su kolegomis atrinkome ukrainiečių menininkų darbų, kurie koncentruojasi į Ukrainos kultūrinį ir socialinį kontekstą, reflektuoja dabarties baimes ir skausmus, pergalvoja praeities paveldą – mūsų architektūrą, kultūrinius simbolius, atmintį. Daug trienalės darbų atskleidžia dinamiką tarp globalaus ir lokalaus konteksto, todėl yra labiau suprantami užsienio auditorijai.

Alevtina Kakhidze. Invazijos.

Esate vienas iš trienalės kuratorių. Kaip atrinkote menininkus? Kaip jų darbai atspindi Ukrainos dabartį?

Projektas pasakoja ne tik apie šiandienio karo patirtis, bet ir apie socialinį nesaugumą, struktūrinį smurtą, istorines traumas ir susidūrimą su jomis.

– Norėjome parodyti svarbiausius skausmo taškus, kurie Ukrainos visuomenėje egzistavo dar netgi prieš atvirą Rusijos karinę invaziją. Todėl trienalės projektas pasakoja ne tik apie šiandienio karo patirtis, bet ir apie socialinį nesaugumą, struktūrinį smurtą, istorines traumas ir susidūrimą su jomis. Trienalėje eksponuojami darbai taip pat kalba apie vienybę, bandymą surasti savo balsą ir išsivaduoti iš kolonijinių patirčių. Dar vienas svarbus parodos bruožas – parodoje mes siekėme reprezentuoti menininkus iš skirtingų Ukrainos regionų. Norėjome, kad būtų išgirsti kuo skirtingesni balsai ir patirtys. Todėl parodoje pristatomi Ukrainos kūrėjų iš Dnipro, Chersono, Kyjivo, Charkivo, Lvivo, Odesos ir Donecko šiuolaikinio meno darbai.

Trienalės metu vyko diskusijos apie kolonijinės politikos palikimą. Kokią traumą paliko Rusijos ilgamečiai bandymai nuneigti ir nutildyti Ukrainos kultūrą? Kaip šiandienis karas veikia Ukrainos kultūrinį lauką?

– Prasidėjus karui, Ukrainos kultūra ir menas iškart tapo matomi pasaulyje. Daugybė pasaulio kultūrinių tyrimų institucijų ėmė tirti Ukrainos kultūrą ir ją pristatyti visuomenei. Neretai užsienio tyrėjai netgi svarsto – kaip gali būti, kad iki šiol nieko apie tai nežinojo? Mes patys taip pat pradedame valyti užmaršties dulkes ir atskleisti daugybę ukrainietiškų vardų – ne tik pasauliui, bet ir sau patiems. Šie vardai buvo pasisavinti Rusijos arba ištrinti iš mūsų atminties, todėl mums taip pat yra nauji. Šimtmečius trukusių Rusijos represijų tikslas buvo ištrinti ankstesnių kartų patirtį ir atmintį. Tad Ukrainai ne kartą teko viską pradėti nuo nulio. Šiandienis karas ne išimtis, tai tik dar vienas Rusijos bandymas ištrinti mūsų kultūrinę ir istorinę atmintį.

Kaip represijos paveikė ukrainietišką tapatybę? Galbūt galima sakyti, kad šiandieniai Ukrainos menininkai savo menu bando atrasti ir atgauti tai, kas prarasta?

– Ukrainietiška tapatybė visada buvo lanksti ir besivystanti. Ji augo ir stiprėjo, nepaisant, kad kartais visos aplinkybės buvo tam nepalankios. Sakyčiau, kad šiuolaikiniai Ukrainos menininkai nebando kažko atgauti, o labiau tyrinėja mūsų kolektyvinę atmintį, nukreipdami dėmesį į tai, kas buvo ištrinta ar pamiršta, atsikratant mums primestų mitų ir atskleidžiant kolektyvinį skausmą, kuris dažnai būna nutylėtas. Tai, mano nuomone, turi svarbią terapinę galią ir atveria galimybę mūsų visuomenei save suprasti nauju lygmeniu. Kitaip sakant, trienalėje eksponuojami darbai atskleidžia, kaip ukrainiečiai gali kalbėti patys apie save savo pačių žodžiais, kaip jie pasirenka, ką prisiminti ir kokiu būdu tai padaryti, ir kaip visa tai jie transliuoja pasauliui.

Sasha Kurmazas. Tiltas.

Koks, jūsų nuomone, yra menininko vaidmuo karo metu? Kaip menininkai ir kiti kultūros lauko atstovai gali kovoti kultūros fronte?

– Šiuo metu ukrainiečiai menininkai yra šiuolaikinės Ukrainos kultūros pasaulyje ambasadoriai. Meno kalba yra kur kas įtaigesnė nei per žinias girdimi sausi faktai. Tad savo darbais menininkai suvirpina žiūrovų jausmus ir provokuoja gilesnį įsitraukimą, empatiją ir supratimą nei politikų šnekos.

Dėl karo viso pasaulio akys krypsta į Ukrainą. Tikriausiai tai padeda suorganizuoti daugiau ukrainietiškos kultūros parodų užsienio šalyse? Gal kaip tik pastebėjote, kad Ukrainos tema kai kurioms auditorijoms jau pabosta?

– Dabar užsienio šalyse vyksta išties daug Ukrainos meno parodų. Kita vertus, karo nuovargis yra natūralus procesas. Juk sunku ilgą laiką koncentruotis į kitų žmonių nelaimę, ypač jei visa tai vyksta toli nuo tavęs. Todėl ir manau, kad menas šiuo atveju tampa svarbia priemone, leidžiančia įtraukti žiūrovą tiek emociniu, tiek protiniu lygmeniu, ir neleisti jam nutolti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Lukašenkos variantas

Lukašenkos variantas portretas
Lukašenka gali išsigelbėti nuo putino tik susivienijęs su Kazachstanu, Moldova, Ukraina, Lenkija, Baltijos šalimis ir kaip Zelenskis išvarant rusų kariuomenę iš Baltarusijos. Jis rimtai pakeistų karo eigą ir savo bei savo tautos likimą. Varykit iš Baltarusijos tas putino orkas ir zzz...

užkniso

užkniso portretas
Ukrainiečiu Lietuvoje nemėgsta 90 procentu lietuvių , bet valdžia bando sudaryti įvaizdi kad čia mums jie reikalingi. Padarytų referendumą tai rezultatas būtu toks, kad jie nešdintus iš čia. O dabar valkiojasi ordos jaunu naglų dirbti nenorinčių ukrainiečių ir už pašalpas alkoholi glėbiais perka.Kiek su kuo pakalbu tai tik vienetai juos palaiko , daugiausiai palaiko tai jauni išplautom smegenimis žmonės.Tarp kitko tai pagrindas rusakalbių ukrainiečių kuriuos iš Ukrainos išvarė Zelenskis kuris pareiškė kad kas nemoka ukrainietiškai turi palikti Ukrainą.Neįsivaizduoju kad Šveicarijoj kas pasakytu kad visi turi kalbėti vokiškai, o kas nemoka vokiškai turi palikti šalį.Pats Zelenskis ukrainietiškai išmoko prieš tris metus, o kai susijaudina pradeda kalbėti rusiškai.

Tokie nusiplovėliai

Tokie nusiplovėliai portretas
gadina UA įvaizdį .
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių