Slepiasi nuo plėšrūnų

Per 20 klaipėdiečių apie 18 val. laukė prie Tilžės g. 56 pastato, tačiau netrukus sužinojo, kad susirinkimo vieta pasikeitė ir kita dalyvių dalis jau laukia prie Sendvario mokyklos. Nužygiavusius iki šios mokyklos, klaipėdiečius pasitiko didelis būrys dalyvių ir renginio organizatoriai – ornitologai Julius Morkūnas ir Ingrida Lagunavičienė.

Organizatoriai prisistatė ir kvietė sekti paskui. Nerukus sustojus, J. Morkūnas trumpai papasakojo apie Malūno parko pavadinimo kilmę ir dvi nuo kranto visiems matomas paukščių rūšis.

„Kai buvo pastatytas Trinyčių tekstilės fabrikas nuo to laiko žmonės pradėjo parką vadinti Trinyčiais. Pavadinimas nėra sovietinis, trinyčiais buvo vadinami ilgi lininiai marškiniai arba išorinis apsiaustas, kuriuo vilkdavosi valstiečiai arba pasiturintys vidutinio sluoksnio žmonės. Už nugaros matome didžiąsias antis ir ant šakos tupintį juodą paukštį – laukį. Tarp didžiųjų ančių galime įžiūrėti, kad yra patinai ir patelės. Patelės šiuo metu visos yra rudos, bet tarp jų galima atskirti vieną kitą vyruką. Kaip atskirti vasaros metu, kad tai yra patinas ar patelė? Pas patinus išlieka geltonas arba gelsvas snapas“, – paaiškino ornitologas ir pridūrė, kad patinai vasarą keičia plasnojamąsias ir kūno dengiamąsias plunksnas, kad būtų sunkiau pastebimi plėšrūnų.

Anot J. Morkūno, laukio pavadinimas kilęs iš Suvalkijos. Esą ten juodos karvės, turėdavusios baltą dėmę ant galvos, būdavo vadinamos lauka. Tad dėl spalvų panašumų nuspręsta pavadinti ir paukštį.

Parodė bebro kaukolę

Paėjus iki kito kranto ornitologai atkreipė dėmesį į tvenkinyje nuvirtusius medžius ir apgraužtas jų šakas. Taip esą pasidarbavo Malūno parke gyvenantys bebrai.

„Gaila didelių medžių, kurie yra nugraužti. Yra vaistų, galima medžius aptverti tvorele arba vielos tinklu, bebras tinklo tikrai nepragrauš. Be to, ant šių šakų buvo fiksuota ir visą vasarą gyveno viena invazinė gyvūnų rūšis – raudonausis vėžlys. Kažkas atsikratė vėžlio iš savo akvariumo, paleido į šitą tvenkinį. Pernai antroje vasaros pusėje buvo pastebėtas šitame tvenkinyje, sėkmingai peržiemojo ir gegužės ar balandžio mėnesį žmonės vėl jį buvo užfiksavę, ir matė būtent ant šių šakų besišildantį“, – tikino J. Morkūnas.

Mažuosius klaipėdiečius sužavėjo ornitologės I. Lagunavičienės parodyta bebro kaukolė, kurioje buvo aiškiai matyti didelės bebro iltys. Vėliau vaikai pasiliko su ja žaisti įvairius žaidimus, kol tėveliai klausėsi įdomybių apie parke gyvenančius šikšnosparnius, gulbes.

Išlenda nusileidus saulei

Nors tiksli vėžlio rūšis nežinoma, manoma, kad tai – Šiaurės Amerikos rūšis, galinti prisitaikyti kitame klimate ir regione, šiems vėžliams svarbu, kad būtų teigiama oro temperatūra ir pakankamai deguonies. Be to, panašiai kaip jie žiemoti esą gali ir kiti gyvūnai – didžiosios kūdrinės ir ežerinės varlės.

Malūno parke taip pat gyvena natuzijaus šikšniukas, vėlyvasis šikšnys, šikšniukas nykštukas. Šiuos šikšnosparnius daugiausia galima išgirsti ir pamatyti nusileidus saulei.

„Rudenį jie turi prisivalgyti labai daug maisto, kad žiemą galėtų miegoti. Nakties metu mes galime juos išgirsti. Kuo jaunesnis žmogus yra, tuo daugiau šikšnosparnių rūšių gali išgirsti“, – atkreipė dėmesį J. Morkūnas.