A. Kriščiukaitis – Lietuvos teismų sistemos kūrėjas rašytojo širdimi

„Kur Antanui Kriščiukaičiui nepadėdavo teisinis išsilavinimas, ten jam pagelbėdavo puikus humoro jausmas“, – pasakoja žymaus tarpukario teisėtyrininko, profesoriaus, pirmojo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininko proanūkė Jūratė Vaidelytė.

Kauno miesto muziejui Vaidelių šeima padovanojo dalį svarbių eksponatų, susijusių su A. Kriščiukaičio gyvenimu ir teisine veikla. Atveriant juos visuomenei tikimasi sugrąžinti sovietmečiu primirštą Lietuvos teismų sistemos kūrėjo atmintį.

Lietuvos teisės tėvas

A. Kriščiukaitis gimė 1864 m. Vilkaviškio rajone, šalia Paežerių kaimo. Kaimynystėje buvo įsikūrusi ir Vinco Kudirkos šeima. Vėliau būsimojo teisininko tėvas nusipirko kitą sodybą ir šeima persikraustė į Būgnų kaimą. Iš čia kilo A. Kriščiukaičio rašytojo slapyvardis Aišbė, reiškiantis Antanas iš Būgnų (A iš Bė).

„Tėvas norėjo, kad jis būtų kunigu, tačiau prosenelio ši profesija netraukė. Tad, pabaigęs mokyklą, jis išvažiavo į Sankt Peterburgą ir metus studijavo matematiką. Vis dėlto šis mokslas jam taip pat nepatiko. Tad prosenelis nusprendė tapti architektu, tačiau galiausiai įstojo į teisę, – atskleidė J. Vaidelytė. – Paskirtas dirbti Latvijos mieste Mintaujoje, jis ten įsitraukė į lietuvišką veiklą, tad buvo perkeltas į Rusijos gilumą. Čia jis dirbo teismo tardytoju, vėliau – teisėju. 1917 m. Rusijoje prasidėjus revoliucijai, kaip apibūdino prosenelio sūnus Kazys Kriščiukaitis, dėl savo gero būdo A. Kriščiukaitis nebuvo sušaudytas. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jis grįžo į gimtinę.“

Sugrįžus į Lietuvą, A. Kriščiukaičio šeimos laukė sunkus metas – reikėjo susirasti, kur gyventi, stigo maisto. Vis dėlto, vos tik grįžęs, jis iškart ėmė dirbti prie Lietuvos teismų sistemos kūrimo. 1918 m. A. Kriščiukaitis tapo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininku, vėliau – Lietuvos teisininkų draugijos pirmininku. 1923 m. pradėjo dėstyti baudžiamąją teisę Lietuvos universiteto Teisių fakultete.

„Prosenelis daug prisidėjo prie lietuviškos teisės terminijos kūrimo, teismų nepriklausomumo principo įgyvendinimo. Didžiulis iššūkis, su kuriuo susidūrė ką tik nepriklausomybę paskelbusi Lietuva, buvo lietuviškai kalbančių teisininkų trūkumas, tad tokie žmonės, kaip A. Kriščiukaitis, buvo aukso vertės“, – pasakoja pašnekovė.

Didžiulis iššūkis, su kuriuo susidūrė ką tik nepriklausomybę paskelbusi Lietuva, buvo lietuviškai kalbančių teisininkų trūkumas, tad tokie žmonės, kaip A. Kriščiukaitis, buvo aukso vertės.

 

1933 m., besiruošiant eiti į darbą, 69-erių sulaukusį A. Kriščiukaitį ištiko staigi mirtis. Lietuvai nusipelnęs teisės profesorius iškilmingai buvo palaidotas Kauno senosiose kapinėse. Šiuo metu čia – Ramybės parkas. Sovietams uždarius Kauno senąsias kapines, A. Kriščiukaitis perlaidotas Petrašiūnų kapinėse.

„Dar gyvendamas Rusijoje, prosenelis ne tik dirbo teisinį darbą, bet ir lietuvių kalba rašė apsakymus. Vieni žymiausių jo kūrinių yra apsakymas „Brička“, taip pat apsakymų rinkinys „Kas teisybė – tai ne melas“, kurie abu buvo perleisti sovietmečiu“, – akcentavo J. Vaidelytė. Pasak jos, sovietiniu laikotarpiu buvo atsigręžta į A. Kriščiukaičio, kaip rašytojo, veiklą. Netgi perleisti jo kūriniai, tarp kurių ir minėtieji.

Vis dėlto nepriklausomos Lietuvos teismų sistemos kūrėjo teisinę veiklą buvo stengiamasi pamiršti. Tad ir šiandien apie A. Kriščiukaitį plačioji visuomenė nežino daug.

Tikras patriotas

A. Kriščiukaitis turėjo keturis vaikus. Sūnūs Jonas ir Kazys Kriščiukaičiai buvo architektai, suprojektavę ne vieną pastatą Kaune. Taip pat šeimoje augo dvi dukros – Elena ir Marija Kriščiukaitytės.

„Jauniausioji A. Kriščiukaičio dukra Marija yra mano močiutė. Ji susilaukė trijų atžalų – Emilijos, Vytauto, kuris yra mano tėtis, ir Antano. Kilus Antrajam pasauliniam karui, beveik visi giminės iš močiutės pusės pasitraukė į Vakarus. Pasitraukę būtų ir mano seneliai, bet pakeliui gimė tėtis, tad jie grįžo į Lietuvą. Manau, kad mano šeimos istorija puikiai atspindi pačios Lietuvos istoriją, nes iš močiutės pusės visi giminaičiai atsidūrė JAV, o iš senelio pusės buvo išvežti į Sibirą, – atskleidė J. Vaidelytė. – Deja, iš mano šeimos narių jau niekas neturi gyvų  prisiminimų apie A. Kriščiukaitį, nes tėtis, teta ir dėdė gimė vėliau, nei jis mirė. Tačiau prosenelį prisimename iš pasakojimų ir vyresnių giminaičių prisiminimų, taip pat iš išlikusių teisinių dokumentų. Pasakojama, kad jis buvo labai geras žmogus. Kur nenueidavo su teise, ten visada nueidavo su puikiu savo humoro jausmu.“

J. Vaidelytė pasakoja, kad proseneliui buvo labai svarbi švari lietuvių kalba, tad jis rūpinosi tinkamos lietuviškos teisės terminijos sukūrimu.

„A. Kriščiukaitis Lietuvos universitete dėstė baudžiamąją teisę, tad yra išlikusi jo paskaitų medžiaga, konspektai. Iš jų galima matyti, koks iškalbingas ir raštingas jis buvo. Skaitant prosenelio teisinius tekstus, akys taip pat džiaugiasi gražia lietuvių kalba, – pabrėžė ji. – A. Kriščiukaitis buvo tikras savo šalies patriotas. Vos tik Lietuva paskelbė nepriklausomybę, jis grįžo į gimtinę ir iškart pradėjo kurti teismų sistemą. Prosenelio patriotišką nusiteikimą rodo ir jo asmeninis gyvenimas. Pirmoji A. Kriščiukaičio žmona mirė gimdydama sūnų Joną. Po kelerių metų, dar gyvendamas Rusijoje, jis susipažino su lenkaite mano prosenele, ją vedė. Nors prosenelė buvo lenkė, šeimoje kalbėta tik lietuviškai. Senatvėje, prosenelei jau gyvenant Lietuvoje, kartais sutikti lenkai jai pasiūlydavo pasikalbėti lenkiškai. Tačiau prosenelė atsakydavo, kad šią kalbą jau pamiršo ir kalba tik lietuviškai.“

Pėdomis seka ir proanūkiai

Teisinę sistemą Lietuvoje kūręs A. Kriščiukaitis meilę teisės mokslui perdavė ir savo vaikams, anūkams ir proanūkiams. J. Vaidelytė pasakoja, kad jos močiutė – jauniausia A. Kriščiukaičio dukra Marija – tarpukariu taip pat baigė teisės studijas. Tačiau teisininke ji dirbo labai trumpai – iki Lietuvos okupacijos.

„Laimei, močiutė savo malonumui taip pat buvo baigusi muzikos mokslus. Visą sovietmetį ji dirbo muzikos mokytoja ir taip išlaikė šeimą. Mano senelis taip pat buvo tarpukario teisininkas, tad okupacijos laikotarpiu tinkamo darbo nebesusirado, – atskleidė pašnekovė. – Teisės keliu pasukau ir pati. Nors baigdama mokyklą nebuvau tvirtai apsisprendusi dėl būsimos profesijos, pasirinkau teisės studijas ir taip atradau mėgstamą specialybę.“

Teisinę sistemą Lietuvoje kūręs A. Kriščiukaitis meilę teisės mokslui perdavė ir savo vaikams, anūkams ir proanūkiams.

 

Svarbūs eksponatai

Vaidelių šeimos Kauno miesto muziejui padovanoti eksponatai puikiai atspindi ne tik A. Kriščiukaičio gyvenimą, bet ir tarpukario Lietuvos teisės istoriją. Muziejui buvo perduoti originalūs ir skaitmenizuoti dokumentai, nuotraukos.

Vienas įdomesnių eksponatų – A. Kriščiukaičiui 40-ies metų darbo teismuose proga padovanotas Lietuvos teismų albumas, kuriame sudėtos teisėjų ir teismų nuotraukos. Šis skaitmenizuotas eksponatas atskleidžia, kaip 1930 m. atrodė Lietuvos teismai, kas juos sudarė, kokie teisėjai juose dirbo. Pasak J. Vaidelytės, tai yra išties vertinga informacija, nes okupacijų metu didelė dalis tokių nuotraukų ir dokumentų buvo sunaikinti.

„Muziejui perdavėme ir dalį prosenelio šeimyninio albumo nuotraukų. Vienoje jų jis sėdi hamake su šeima. Ši nuotrauka rodo, kad net ir teismo pirmininkas turėjo laisvalaikio, poilsiui skirto laiko, – pasakoja pašnekovė. – Yra ir A. Kriščiukaičio laidotuvių nuotraukų, kuriose matyti, kokia didžiulė minia jį išlydėjo į paskutinę kelionę. Muziejui taip pat atiteko prosenelio vizitinė kortelė, iškilmingas teisininkų draugijos sveikinimas 40 metų darbo teismuose proga. Skaitmenizuoti dokumentai ir nuotraukos visiems yra laisvai prieinami internete, LIMIS sistemoje.“

Palikimas – ateities kartoms

Vaidelių šeima muziejams eksponatų dovanoja jau keletą dešimtmečių. Su muziejais ypač daug bendradarbiavo A. Kriščiukaičio anūkė, J. Vaidelytės teta Emilija Vaidelytė.

Pavyzdžiui, 1965 m. buvusioje V. Kudirkos sodyboje Paežeriuose mokytojui Stasiui Ankevičiui įsteigus muziejų, čia atkeliavo keli A. Kriščiukaičiui priklausę daiktai, kadangi jo vaikystės sodyba buvo kaimynystėje. Šiuo metu šie eksponatai saugomi Paežerių dvaro muziejuje. Dalis eksponatų, susijusių su A. Kriščiukaičio rašytojo veikla, buvo perduoti ir Maironio literatūros muziejui. 2020 m. buvo nuspręsta A. Kriščiukaičio darbą ir gyvenimą atskleidžiančių dokumentų ir nuotraukų padovanoti Kauno miesto muziejui.

„Norime išsaugoti prosenelio atminimą ateities kartoms. Muziejus mums atrodo saugiausia vieta tai padaryti. Viena vertus, visi A. Kriščiukaičio daiktai galėtų likti mūsų šeimoje. Kita vertus, jei paveldėjimo linija nutrūktų ar nebeliktų eksponatams laikyti reikalingų sąlygų, vertingas palikimas gali pražūti. Tad nusprendėme bent dalies eksponatų saugojimą patikėti muziejui, kuris užtikrins jų išsaugojimą. Be to, muziejuje saugomus daiktus galės pamatyti kur kas daugiau žmonių. Toks ir yra mūsų tikslas – skleisti kuo daugiau informacijos apie prosenelį ir jo gyvenimą“, – požiūrį išsakė J. Vaidelytė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Violeta

Violeta portretas
Dėkoju už įdomų, pažintinį straipsnį apie A.Kriščiukaitį..

o

o portretas
ko gero kom teisus reik fantazijos ir /teisingumas/ triumfuos z=0

manau, cia kaip AL Kapone krikstatevis

manau, cia  kaip AL Kapone krikstatevis portretas
lietuviskos teisingumo siandienines mafijos
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

Daugiau straipsnių