Kiekvienai temai – savas laikas

80 proc. moksleivių knygų neskaitytų, jei tai nebūtų privaloma, įsitikinusi Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos pradinių ir 5–9 klasių lietuvių kalbos mokytoja V. Macienė. Mieliau, pasak jos, skaito tik pradinukai, kuriuos įkvepia pirmųjų mokytojų ir tėvų autoritetas. Bet vėliau ir vieniems, ir kitiems tenka nuolat strateguoti rūpinantis, kad vaikai nenutoltų nuo skaitymo.

Mokytojai ir tėvai, ugdantys jaunuosius skaitytojus, gali pradėti nuo paprastų dalykų: siūlyti jiems ne senas ir nutrintas knygas – vaikams patinka naujumu spindintys leidiniai, ir ne praėjusio tūkstantmečio, o šių dienų visuomenės aktualijas gvildenančias knygas, rekomenduoja V. Macienė.

Seneliams ir tėvams, nusivylusiems dėl to, kad atžaloms neįdomios kultinės jų vaikystės knygos, reikėtų tiesiog nepamiršti, kad vaikai keičiasi kartu su laikais ir visuomene.

„Tad verčiau ne liūdėti ar priekaištauti, o patiems pasidomėti šiuolaikine literatūra – užtikrinu, kad atrasite tikrai puikių knygų ir daug džiaugsmo su jomis“, – sako mokytoja.

Net ikoniškoji Astrida Lindgren gali būti nevykęs pasirinkimas, jei tėvai savo vaikystės knygas prisimins per vėlai.

„Visi tėvai įsivaizduoja, kad vaikams tiesiog neišvengiamai patiks A. Lindgren. Bet išties tikrai nebūtinai, jei nespėsite pasiūlyti vaikams jos knygų dar pradinėse klasėse. Vėliau jaunimas knygose ieško rimtesnių problemų – galbūt jiems aktuali patyčių tema, gal tikėsis knygose rasti kitų atsakymų. Šiuolaikiniai vaikai tikrai brandūs“, – sako V. Macienė.

Unė Kaunaitė / Asmeninio archyvo nuotr.

Išsaugoti susidomėjimą knyga

Į mokinukų brandos tarpsnį kartais nepataiko ir mokymosi programų sudarytojai.

„Klasė klasei nelygi, jų ir lūkesčiai, ir problemos skirtingos. Manau, kad iki to laiko, kai jau prasideda rimtesni mokslai ir ruošimasis egzaminams, rinkti knygas reikia pagal vieną esminį kriterijų – kad vaikai norėtų jas skaityti. Tai turi būti pagrindinis tikslas“, – sako V. Macienė. Naudodamasi tuo, kad ugdymo programa mokytojui suteikia šiek tiek laisvės, mokytoja ją pakoreguoja, kartu paklausdama ir moksleivių nuomonės.

„Daugelis mokytojų patvirtins, kad linksmų knygų vaikai nori labiau nei liūdnų, berniukams patinka knygos, kuriose pagrindinis veikėjas jų bendraamžis berniukas, atitinkamų tikisi ir mergaitės, tad renkantis literatūrą klasės darbams reikia nuolat laviruoti“, – pasakoja V. Macienė. Kartais nutinka ir taip, kad visa klasė tvirtina, esą knyga neįdomi – „jie, vargšai, per prievartą skaitė“.

„Ir ką gi – tenka atkreipti dėmesį ir panašių verčiau nebesiūlyti. Visada geriau parinkti patikusias, kad skaitymas vaikams nevirstų kančia“, – dar kartą taisyklę patvirtina mokytoja.

Jei norime skaitančios, išsilavinusios visuomenės, visų pirma vaiką reikia sudominti knyga, skaitymu.

Amžių atitinkantis žodynas – būtina sąlyga ir tam, kad vaikas knygą perskaitytų iki pabaigos, ir kad jam tiesiog vertėtų ją skaityti. „Jei knygos puslapyje yra daugiau nei penki vaikui nesuprantami žodžiai, ji jam netinkama“, – sako mokytoja.

Rinkdama moksleiviams knygas, mokytoja pirmiausia jas perskaito pati – ir savo malonumui, ir norėdama įvertinti, ar tiks reikliems jauniesiems skaitytojams. O dėl atitikimo amžiui pasitaiko ir apsirikti.

Pernai penktokams į ilgą, beveik 20 vasaros skaitiniams skirtų knygų sąrašą V. Macienė įtraukė knygą, kurios buvo perskaičiusi tik du trečdalius. O per atostogas baigdama ją skaityti rado meilės sceną, bučinių ir suskubo siųsti vaikams laišką: „Tos knygos galit neskaityti – jums dar per anksti“. „Tai spėkit, kurią knygą perskaitė visa klasė. Ir jiems labai patiko. Matyt, visgi nebuvo per anksti“, – pripažįsta mokytoja.

Jauno žmogaus raktas

Rašytoja, Švietimo pažangos centro „EDU Vilnius“ direktorė U. Kaunaitė pritaria tam, kad svarbiausias mokytojo darbas – išlaikyti moksleivių susidomėjimą knyga. Net jei dėl to bus nuklysta nuo programos. Tad priimtinas gali būti ir tam tikrų kūrinių atidėjimas, ir naujų įtraukimas.

„Iš to, ką girdžiu iš programos autorių ir skaitau pati, bent jau idėjiškai naujoji lietuvių literatūros programa sprendžia dalį ankstesnės problemų, – džiaugiasi U. Kaunaitė. – Ji suteikia daugiau laisvės mokytojui pačiam rinktis kūrinius – iki 30 proc. laisvės savo turiniui, be to, rekomenduojama įtraukti tiek lietuvių, tiek užsienio rašytojų šiuolaikinių kūrinių paaugliams. Žinoma – visi, kam yra tekę dirbti su pokyčių įgyvendinimu, gerai žino, kad kartais teoriškai geros idėjos nebūtinai tokios esti realybėje. Labai daug priklauso nuo vadovėlių autorių, pačių mokytojų noro drąsiai imti kitų kūrinių“.

Knygų „Sudie, rytojau“, „Laiškai Elzei“ , „Žmonės iš Alkapės“, „2084“ autorei susitikimuose su skaitytojais yra tekę iš paauglių išgirsti nusistebėjimų, kad lietuvių literatūra gali būti įdomi.

„Kai girdi tokius žodžius iš dvyliktoko, tikrai liūdna – vargu, ar jis dar išdrįs paimti lietuvių autorių knygą vėliau, – svarsto kūrėja, savo pirmąją knygą paaugliams „Sudie, rytojau“ pradėjusi rašyti vos 18-os. – Jei norime skaitančios, išsilavinusios visuomenės, visų pirma vaiką reikia sudominti knyga, skaitymu. Net jei dėl to nukentės vienas ar kitas tekstas, smalsus jaunas žmogus vėliau, pajutęs savo spragą, tą tekstą pats susiras ir perskaitys. Bet jei viskas, ką jis išsineš iš mokyklos, yra tai, kad skaityti yra nuobodu, jei nepatirs skaitymo džiaugsmo, kas iš to, kad bus kažkada perskaitęs Vaižgantą, bet jau nieko neprisimins?“

U. Kaunaitė siūlo nebijoti ir populiariosios literatūros – ji taip pat jaunam žmogui gali būti raktas į knygų pasaulį.

„Gal per drąsu sakyti, kad viena knyga gali pakeisti viską, bet gali tikrai nemažai, – įsitikinusi rašytoja. – Esu kalbėjusi su dvyliktoke, dabar jau baigusia lietuvių literatūros studijas, kuri sakė, kad „Bado žaidynės“ buvo ta knygų serija, kuri privertė pamilti knygą ir ieškoti kitos, tada dar kitos... O vėliau imti ir „rimtesnes“ knygas.“

Vaidota Macienė / Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip pamėgti Biliūną?

Mokykloje buvusi pareiginga programinės literatūros skaitytoja, U. Kaunaitė patikina, kad ši sudarė tik mažąją jos skaitinių dalį.

„Skaityti labai mėgau, ypač vasarą tam skirdavau labai daug laiko. Ankstyvoje paauglystėje buvau užkibusi už detektyvinės literatūros, nuo Šerloko Holmso iki Agathos Christie, „10+“ pasaulinės klasikos serijos, Astridos Lindgren knygų, augau kartu su Hario Poterio karta, serijos knygas skaičiau ir po dešimtį kartų...“ – vardija edukologė.

Jos prisiminimuose – ir gilius įspaudus palikę lietuvių autorių kūriniai. U. Kaunaitė mini „Kliudžiau“, „Brisiaus galą“, „Irkos tragediją“ ir iškart pažymi, kas juos sieja – jie labai liūdni.

„Lietuvių literatūra man nesisiejo su juoku, džiaugsmu, taip kaip siejosi Lota, Adrianas Moulas dienoraštis ar tas pats Haris Poteris, kur netrūksta paaugliams juokingų epizodų. Senuosiuose lietuvių autorių kūriniuose maža pačių vaikų, jų santykių, kurių ir ieškodavau kitur“, – konstatuoja edukologė.

Iki to laiko, kai jau prasideda rimtesni mokslai ir ruošimasis egzaminams, rinkti knygas reikia pagal vieną esminį kriterijų – kad vaikai norėtų jas skaityti.

Nemaža dalis moksleiviams rekomenduojamų knygų jai patiko – jei į rankas pakliūdavo ne per anksti. Taip nutiko, kai tarp rekomenduojamų knygų penktoje ar šeštoje klasėje buvo įrašyti ir Juozo Tumo-Vaižganto „Pragiedruliai“.

„Kaip šiandien atsimenu momentą, kai pasijaučiau pralaimėjusi – niekaip nesugebėjau „užsikabinti“ ir galiausiai, kupina nusivylimo ir kaltės jausmo, padėjau knygą į šalį. Nemanau, kad tai man padėjo pamėgti Vaižgantą. Vienuoliktoje klasėje „Dėdes ir dėdienes“ jau analizavau labiau susidomėjusi, tačiau ne šeštoje klasėje...“ – sako „EDU Vilnius“ vadovė.

Kuo daugiau kūrybiškumo

Mokykloms ir taisykles kuriantiems mokytojams U. Kaunaitė linki kuo daugiau kūrybiškumo. Neseniai išgirdusi pasakojimą, kaip vienoje mokykloje pradinukai visus metus kartu rašo knygą, giria idėją neabejodama.

„Kai pats pamėgini kurti įvairias formas, visai kitaip imi vertinti skaitomus tekstus“, – pastebi rašytoja.

V. Macienė irgi turi patarimą kolegoms – keliauti su mokiniais į susitikimus su knygų autoriais, dalyvauti edukacijose.

„Vaikai po to visai kitaip skaito knygas. Turbūt nuskambės keistai, bet vaikams neretai atrodo, kad visi lietuvių rašytojai mirę... Tad susitikinėkite su autoriais – vaikams labai patinka pasakojimai apie knygų kūrimo procesą!“ – ragina pedagogė.

Ji primena vieną svarbiausių taisyklių mokytojui, siekiančiam įkvėpti savo moksleiviams meilę knygoms – jokiu būdu negalima rašyti prastų pažymių už perskaitytų kūrinių refleksijas ir pristatomuosius darbus. „Žemą balą gavęs vaikas ilgai nenorės imti į rankas kitos knygos!“ – įspėja V. Macienė.