Buvusio miestiečio gyvenimo projektas – vila „Gladiolė“

Jei keliaudami po Žemaitiją patrauktumėte kiek piečiau, į Mažąją Lietuvą, ir netyčia užklystumėte į Kulmenų kaimą Tauragės apskrityje, būtinai užsukite pasilabinti su vilos „Gladiolė“ savininku Eugenijumi Barzdžiumi. Prieš pustrečių metų įsigijęs mažiausiai šimtmetį skaičiuojantį apleistą mokyklos pastatą vyras nusprendė jį renovuoti ir paversti ne tik gyvenamąja, bet ir kultūrine ir rekreacine erdve.

Darbo ir poilsio stovykla

„Mano projektas – kaip miestietis išvyko į kaimą mokytis gyventi gamtos ritmu ir kurti tvarų ūkį“, – šypsosi E. Barzdžius, socialiniuose tinkluose savo viso gyvenimo projektą pavadinęs „Būro kiemu“, o buvusią mokyklą – vila „Gladiole“.

Jam svarbu, kad naujieji namai turėtų savo istoriją, kurią šeimininkas galėtų papasakoti čia atvykusiems svečiams. Štai kodėl jau nuo pat pirmos nakvynės apleistoje mokykloje vyras viską dokumentuoja, fotografuoja ir filmuoja, o savo iššūkius, su kuriais susiduria, kelia į socialinius tinklus – „YouTube“, „Facebook“, „Instagram“, „Twitter“, „Linkedln“.

Savo dabartinį gyvenimą 43-ejų vyras juokais vadina darbo ir poilsio stovykla. Jo tikslas – gyventi kaime, jausti gamtą ir iš seno laužyno kurti grožį, kuriuo galėtų ne tik pats gėrėtis, bet ir įkvėpti kitus.

Viziją turėjo seniai

Istorija ši labai sena – dar 2009 m. savo tuometei draugei Eugenijus nupiešė labai aiškią ateities viziją. „Vadinasi, – sako jis, – procesas smegenyse prasidėjo dar kur kas anksčiau. Tiesiog ilgą laiką buvo renkama informacija, formuojamas vis aiškesnis tos vizijos vaizdas.“

Apie ligtolinį savo gyvenimą Eugenijus nelinkęs daugžodžiauti. „Buvau ir verslininkas, ir vadovas, ir dizaino ir rinkodaros specialistas. Baigiau tris aukštąsias mokyklas – dvi iš jų užsienyje. Iš tiesų mano gyvenimo kelias buvo labai vingiuotas“, – prisipažįsta pašnekovas, tačiau priduria, kad jei tektų nupiešti visus tuos metus iki mokyklos pirkimo, spalvos būtų šviesios ir optimistiškos.

Ieškojau sodybos, o pasitaikė mokykla. Tiesa, ji buvo privatizuota, tai nupirkau ją iš buvusios mokyklos direktorės.

Tai kas gi nutiko, kad miesto žmogus užsimanė tapti kaimiečiu, arba, kaip šmaikštauja pats Eugenijus, būru? „Nebijau šito žodžio, nes pati Rytprūsių istorija jį diktuoja, – šypsosi E. Barzdžius. – Norėjosi būti toliau nuo miesto, nepriklausomam nuo nieko. Net maistą panorau pats užsiauginti.“

Tokią filosofiją Eugenijus kildina dar iš paauglystės laikų, kai norėjo maištauti prieš sistemą ir ne juokais buvo susidomėjęs pankroko judėjimu.

Autentika: kieme klojama bruka – nelengvas darbas, tačiau Eugenijaus sunkumai jau seniai nebegąsdina. E. Barzdžiaus asmeninio archyvo nuotr.

Gezas iš Pietinia

Jei Eugenijaus paklaustumėte apie jo šaknis – kur gimė, augo, turbūt labai rimtu veidu pasakytų, kad buvo gezas iš Pietinia, jaunimo žargonu šnekant, t. y. iš pietinės Šiaulių miesto dalies, kurią savo romane „Pietinia kronikos“ labai vaizdingai aprašė Rimantas Kmita.

„Matot, Pietinis – tai ne tik geografinis mikrorajono pavadinimas, bet ir visas kultūrinis reiškinys, tam tikras gyvenimo stilius, filosofija“, – aiškina E. Barzdžius, po daugybės užsienyje praleistų metų nebepanoręs kurti savo gyvenimo net ir kultiniame Pietinia mikrorajone, į kurį šiuo metu gidai veda ekskursijas.

Kadangi vyras jau seniai turėjo būsimų namų viziją, ėmė šukuoti visus skelbimus Lietuvoje. Apleista mokykla buvo pirmoji vieta, į kurią jis užsuko apsižvalgyti ir išsyk nusprendė – čia yra viskas, ko reikia jo vizijai įgyvendinti.

„Ieškojau sodybos, o pasitaikė mokykla. Tiesa, ji buvo privatizuota, tai nupirkau ją iš buvusios mokyklos direktorės, – paaiškina naujasis mokyklos savininkas. – Apžiūrėjęs pastatą, radau dar gana gerą medinę konstrukciją, tai man, turinčiam truputį statybinių žinių, pasufleravo, kad pastato būklė dar nekritiška.“

Pasidomėjęs šaltiniais Eugenijus suprato, kad medinė mokykla čia buvo jau labai seniai – nuo XIX a., o gal ir anksčiau. Mūrinė atsirado galbūt nuo 1921-ųjų. „Buvusi okupacinė valdžia sunaikino daug archyvų. Yra tik pokariniai duomenys, kurie visai neatrodo tikroviški“, – piktinasi Eugenijus, užsibrėžęs tikslą nuo šiol viską dokumentuoti, kad būsimi jo namai turėtų aiškią istoriją.

Metamorfozė: apleistą mokyklos pastatą vyras nusprendė renovuoti ir paversti ne tik gyvenamąja, bet ir kultūrine ir rekreacine erdve. E. Barzdžiaus asmeninio archyvo nuotr.

Suprato, į ką veliasi

Šimtametis pastatas – gražiai skamba, tačiau realybėje E. Barzdžius išvydo didžiulį šabakštyną. „Neišsigandau, nes kitos vietos, kurias radau skelbimuose, turėjo dar daugiau trūkumų“, – sako 421 kv. m valdos savininkas.

Eugenijus išsyk pradėjo pastato atnaujinimo darbus. Vyrui rūpėjo ne tik atgaivinti seną pastatą, bet ir padaryti tai kiek įmanoma tvariau. Ar patyrė kokių netikėtumų?

„Nelabai... Juk prieš įsigydamas šį pastatą daug kartų čia važiavau, apėjau jį ratais kvadratais, išžiūrinėjau nuo viršaus iki apačios. Analizavau situaciją ir blaiviai suvokiau, į ką veliuosi. Maža to, ne kartą ėjau pas labai protingus žmones, kurie mane malė tarp girnų su pačiais nepatogiausiais klausimais apie norimą pirkinį“, – juokiasi jis.

Tąsyk nusprendė: ką bus įmanoma išgelbėti – išgelbės, restauruos, o vietoj naujų medžiagų naudos tai, kas kitiems atliko ir nebereikalinga.

Talka: kai į darbus kimba dviese su kaimynu Linu, daržinės pastatas kyla kaip ant mielių. E. Barzdžiaus asmeninio archyvo nuotr.

Naudojo antrines žaliavas

„Ir pats sutaupai, ir palengvini kitiems žmonėms naštą, – juokiasi savamokslis renovuotojas, grindims naudojęs dar sovietinių laikų plyteles. – Tokios kreivai šleivai sudėtos anais laikais būdavo mokyklų persirengimo kambariuose ir tualetuose. Užtai kai sudėjau jas taip, kaip reikia, galutiniu vaizdu stebėjosi net pas mane užklydę interjero dizaineriai.“

Keisdamas mokyklos stogą, jis panaudojo nebenaujas čerpes. Vienas rado ant mokyklos pastato, kitas dovanojo geri žmonės.

„Norisi daryti viską kuo tvariau. Kai pagalvoji, kiek žmonių rūsiuose pilna įvairiausių statybinių medžiagų. Gal tai nėra tiek, kiek man būtų reikalinga, bet įjungus fantaziją galima sukomponuoti gražiausių dalykų“, – teigia jis.

Ne visus darbus Eugenijus darė pats, dalį jų patikėjo profesionalams. Pirmiausia, sako, sutvarkė stogą, pakeitė langus ir nudrenavo nuo mokyklos pamatų vandenį. Prieš tai dar turėjo iškuopti per metų metus susikaupusį šlamštą. Todėl pasiraitojo rankoves ir švarino klases, lupo grindis, daužė tinką, ardė senus suskilusius ir seniai užakusius pečius. Paliko tik vieną autentišką detalę – laiptinės laiptus.

„Daugiau neradau nieko gero, – apgailestauja jis, – tik visokio sovietinių laikų šlamšto: chemijos kolbų, klasės lentų, žemėlapių, senų supelijusių vadovėlių.“

Atvirai: „Ant kelių tiek gyvenime nebuvau klūpėjęs“, – juokiasi buvusios mokyklos savininkas, lopydamas tai vieną, tai kitą prakiurusį jos kampą. E. Barzdžiaus asmeninio archyvo nuotr.

Pravertė studentiška patirtis

Iš kur miestietis turėjo žinių, kaip uždengti čerpėmis stogą, užlopyti prakiurusius pamatus ar išgrįsti dalį kiemo bruka? Vyras juokiasi ir tikina, kad internetas su savo vaizdeliais „Pasidaryk pats“ čia niekuo dėtas.

„Esu iš tos kartos, kur dėdės, tėtės, kaimynai viską darydavo patys. Be to, kai augau, dar nebuvo kompiuterių, išmaniųjų telefonų, tai, kur buvęs, kur nebuvęs, vis sukiodavausi aplink giminės vyrus, žiūrinėdavau, ką jie daro. Niekas manęs nevertė, bet ir nedraudė paimti plaktuko ar pjūklo į rankas“, – aiškina Eugenijus.

Studentiškais metais, sako, vykdavo padirbėti į Daniją. Ne prakaitavo šiltnamiuose, bet renovavo namus. „Kur reikėjo – patinkuodavau, ką reikėjo – perdažydavau. Valią ir ryžtą darbuotis buvau išsiugdęs nuo vaikystės, tad vėliau tereikėjo suformuoti įgūdžius. Esu dėkingas visiems, kurie priimdavo mane vasaromis ir patikėdavo man savo namus“, – sako jis.

Eugenijus nemeluoja, kad viską išsyk, vos nuvykęs, mokėjo. Vadina save pigia darbo jėga ir džiaugiasi, kad tomis vasaromis jis mokėsi ir gėrė į save žinias ir praktiką: juk daugelį dalykų jau buvo matęs vaikystėje. Tad, ko nemokėjo, kiti pamokydavo, o kuo daugiau dirbo – tuo geresnių įgūdžių atsirasdavo ir tuo greičiau apie gabų studentą sklido geri atsiliepimai.

„Dinderio mušti tikrai nebuvo kada. Po egzaminų manęs jau laukdavo eilė užsakovų Danijoje“, – prisimena jis.

Meilė gamtai – nuo vaikystės

Kodėl šiauliečiui iš Pietinia mikrorajono prireikė gyventi gamtoje, turėti savo ūkį? Pasirodo, nors augo ir gyveno mieste, visas savo vaikystės vasaras leisdavo Žemaitijos kaime, pas močiutės pusseserę. Todėl ir visi sunkūs kaimo darbai buvo šimtąsyk matyti ir jau vaiko rankomis iščiupinėti.

„Likdavo laiko ir pažemuogiauti, ir su dviračiu per kaimą palakstyti, ir su arkliu pajodinėti ar su kitais kaimo vaikais slėpynių pažaisti“, – džiaugiasi jis ir spėja, kad gal nuo tų vaikystės vasarų gimė mintis ir noras kada nors gyventi gamtoje jos ritmu.

Vyras ne tik atgaivino apleistą statinį, bet ir išvalė aplinką. Rado apleistą stadioną. Jo plotai pasitarnavo kaip dirva grūdiniams augalams. Pačioje pradžioje sodino avižas, o šiuo metu čia dera spelta. Kam?

„Ir pačiam, ir mano škudėms“, – atšauna jis. Paklaustas, kas tos škudės, juokiasi, kad tai senoji baltiška avių rūšis. Jos labai nelepios, joms užtenka paprasčiausios pašiūrės, gali gyventi visą žiemą atvirame ore. Priedangą avims, sako, surentęs iš senų mokyklos grindų.

Idilė: škudės avys ir žaliuojanti vasaros pieva. E. Barzdžiaus asmeninio archyvo nuotr.

Pirma žiema buvo sunki

Ar prie vilos „Gladiolė“ jau auga į spalvingos, į šluotas panašios gladiolės, kurias rugsėjo 1-ąją savo mokytojai nešdavo ir pats Eugenijus? „Neskubinkite įvykių, – sako jis. – Viskas su laiku. Šį pastatą nusipirkau 2020 m. gruodžio 2 d., o 2021 m. sausio 14-ąją jame jau nakvojau.“

Naujasis mokyklos šeimininkas siūlo įsivaizduoti, kaip smagu jam buvo čia pirmąją žiemą, kai spaudė 20 °C šaltis. „Viduje gal koks +1 °C. Iš kur bus daugiau, jei langai kiauri?! Viduje šlapia, drėgna; užšaldavo net geriamas vanduo bambaliuose“, – prisimena jis.

Vis dėlto laukti šiltesnių orų Eugenijus nenorėjo. Kaip tik buvo karantinas ir jis nusprendė išnaudoti sustingusį laiką darbams.

Šiandien Eugenijaus gyvenimo projektui – jau dveji su puse! Gyvenamoji vilos pusė – keturi kambariai – beveik įrengti. Netrukus teks imtis ir dalies, skirtos kultūriniams renginiams, rekreacijai.

„Ką darysiu, kai bus viskas baigta, čia jau fantazijos reikalas, o dėl to man problemų nėra“, – šypsosi pašnekovas. Sako, kad svečių viloje sulaukė jau nuo pirmo pavasario, kai tik baigėsi karantino ribojimai.

Sumaniai: originali mozaika iš plytelių likučių sužavėjo net visko mačiusius interjero dizainerius. E. Barzdžiaus asmeninio archyvo nuotr.

Neplanavo būti bitininku

Daug dalykų E. Barzdžiaus gyvenime atsiranda, vyksta, keičiasi tiesiog renovacijos eigoje. Štai neplanavo būti nei sodininku, nei bitininku, o tapo.

Sename kamine aptikęs bičių spiečių, sprendimą vyras turėjo priimti nedelsdamas. Sienoje buvo pritvirtinta sovietinės lentos sistema ir nesimatė, kad toje vietoje yra ventiliacinė anga, o joje – bičių spiečius. Teko jį išrūkyti. Dabar bitutės gyvena avilyje.

Šalia mokyklos, sutvarkęs šabakštynus, vyras atrado ir apleistą sodą. „Smarkiai jį nugenėjau, dabar jau obelys atauga. Ir daržą turiu minimalų: pasisodinau truputį bulvių, pupelių, svogūnų, česnakų. Kaip jau minėjau, auginu kviečius. Avims ir sau. Pas malūnininką nuvežu grūdų ir turiu savo miltų pyragams, sausainiams, duonai. Jau galiu ir svečius pavaišinti“, – džiaugiasi „Gladiolės“ šeimininkas.

Kol kas savo viloje jis gyvena vienas, bet ne už kalnų diena, kai čia sugužės Eugenijaus šeima, apsistos svečiai. Dabar draugiją vyrui palaiko vokiečių aviganė Gilda. Ji yra ir avyčių sargė, kurias Eugenijus augina tiek mėsai, tiek vilnai.

„Pirmojo kirpimo vilną padovanojau amžinatilsį buvusiai Kulmenų mokyklos mokytojai, ji man iš jos numezgė kojines, o pernykštę ir šių metų vilną dar laikau ir galvoju, ką gero iš jos padaryti. Skaičiau, kad Amerikoje avių vilna šiltinami namai. Galbūt teks ir man pabandyti?“ – svarsto E. Barzdžius.

E. Barzdžiaus asmeninio archyvo nuotr.

Raumenų nebeskauda

Kokia įprasta Eugenijaus vasaros diena? „Dabar man pietų pertrauka, o kai pakalbėsiu su jumis, eisiu mūryti toliau“, – šmaikštauja jis.

Buvo laikas, kai E. Barzdžius rengdavo savo fotografijų parodas, tačiau šiuo metu jo nuotraukos yra labiau dokumentinės nei meninės. „Dabar esu kūrėjas su cementu ir su tačka. Toks etapas. Aišku, turiu laiko ir idėjų generacijai, bet kol kas jas fiksuoju tik savo užrašinėje“, – sako jis.

Ar nuo kasdienio fizinio darbo neskauda raumenų? Eugenijus neneigia, kad pirmieji dveji metai buvo sunkūs. Didžiulių fizinių apkrovų neragavęs kūnas naktimis vaitodavo. Vargšeliui teko prisitaikyti ir prie nemažų darbo tempų, ir prie didelių apkrovų, užtai dabar jaučiasi puikiai. Įkvėpimo priduoda ir kasdienis „Gladiolės“ virsmas į vis gražesnę vilą, kurios nuotraukomis aktyvus šeimininkas nuolat dalijasi socialinių tinklų paskyrose.

„Jau sakiau, kad mane domina kiekvieno pastato identitetas, jo virsmas, kitimas metų eigoje. Be to, gal mano pavyzdžiu paseks ir kitas, kuriam nebereikės išradinėti dviračio“, – svarsto E. Barzdžius ir priduria, kad jam bus labai malonu, jei kažkam padės jo patirtis renovuojant mokyklą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Skalvijos Rikis

Skalvijos Rikis portretas
Kaila prieteliui burui. Visada sakiau kad Zemaitija ir zemaiciai yra neblogi zmones ir kaimynai. Jie per amzius gerai sugyveno su Prusija. Prusai juos gerbia ir laiko savo sajungininkais kurie neisduos ir neivarys peilio i nugara. Ne taip kaip Lietuva. Sekmes Prusijos Skalvijos zemese gerai gyventi ir geros stiprios sveikatos burui.

aneksja

aneksja portretas
Žemaitija iki Nevėžio Šventosios rytuose ir Virbalio vakaruose
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių