Ketvirtį amžiaus scenoje švenčiantis L. Adomaitis: nesergu žvaigždžių liga

– „Linas Adomaitis. 25 metai scenoje“. Koks jausmas aplanko tai išgirdus?

– Kad tai tik pradžia! (juokiasi). 25-eri metai man asocijuojasi su veržlumu. Ir žvelgiant į nueitą muzikinį kelią,  suvokiu, kiek daug scenų aplankyta, kiek žmonių apkabinta, kiek kartų pasinerta į orkestrų bei chorų vandenynus, kiek dainų sukurta ir kiek tarptautinių festivalių išmaišyta. O svarbiausia, kad žvelgiant į tą ilgą kelionę, nieko nenorėčiau keisti. Išskyrus tai, kad per anksti į amžinybę iškeliavę bičiuliai būtų čia. Todėl, ko gero, pagrindinis jausmas, kuris aplanko, galvojant apie tuos 25-erius metus – tai dėkingumas.

– Buvai grupių „L+“, „UAB Music“, „Backpackers“ nariu ir įkūrėju, dainavai su Simona, muzikavai su orkestrais, chorais ir buvai daugybės kitų projektų dalimi. Kurį iš visų bendrų projektų atskleistum, kaip daugiausiai tavo karjerai davusį ir kodėl?

Net ir mano suburtų grupių ar muzikinių projektų nariai žinojo ir žino, koks esu reiklus.

– Juozo Naujalio muzikos gimnazijos projektas, matyt, dar vaikystėje davė daugiausiai (šypsosi). Ten pažinau smuiką, savo sielos instrumentą, o su juo drauge ir profesionalią muziką, kuri padarė stiprią įtaką mano prisilietimui prie kūrybos, aranžavimo, prodiusavimo ar atlikimo. Net ir mano suburtų grupių ar muzikinių projektų nariai žinojo ir žino, koks esu reiklus. „L+“ buvo pirmoji meilė, naujoko sėkmė ir daug pirmų kartų, su „UAB Music“ kaip reikiant padžiazavom, su Simona įrašėme daugybę muzikos hitų ir, žinoma, dalyvavome garsiojoje Eurovizijoje. Visos šios muzikinės draugystės labai svarbios, visos patirtys neįkainojamos. Visgi, geriausiai atradau save solinėje karjeroje, kur prasidėjo įspūdingi koncertiniai turai su milžiniškais orkestrais ir chorais didžiosiose arenose ar dainų šventėse.

– Kaip pats apibūdintum savo kuriamos muzikos stilių?

– Čia labai geras klausimas, bet nėra paprasta į jį atsakyti, nes per visą tą laiką mano kuriama muzika keitėsi. Žanrams įtaką darė muzikinių kolektyvų sudėtys: „L+“ pradėjo nuo pop-R‘n‘B, ir mes buvome Lietuvoje vieni pirmųjų šio žanro atstovų. Duetas Linas ir Simona greta pop žanro puikiai jungė soul muziką. Kiek vėliau pradėjau rengti koncertinius turus su simfoniniais orkestrais ar pučiamųjų bigbendais – muzika nusidažė klasikos bei funk stiliais. Visi šie pasikeitimai natūralūs ir reikalingi, kad muzika kvėpuotų, kad būtų įdomu joje nardyti. Čia kaip restorane – jei visuomet užsisakytume tą patį patiekalą – taptų nuobodu, juk norisi išbandyti įvairių skonių. Jei apibendrintume – tai pop žanro muzika yra mano ryškiausios kūrybos dalis.

– Kadaise vedei ir radijo laidas. Kas labiausiai įstrigo iš tų laikų?

– Tai buvo laikmetis iškart po grupės „L+“ atsisveikinimo koncertų. Ieškojau savęs visur, tad teko apie metus padirbėti buvusioje radijo stotyje „Labas FM“, kur vedžiau savo autorinę laidą „Kaifas“. Ilgainiui supratau, kad kūrybinė veikla garso įrašų studijoje man labiau patinka. Tad pradėjau prodiusuoti muziką daugybei Lietuvos atlikėjų ir grupių, o taip pat įrašinėjau savo solinius kūrinius, su kuriais aktyviai keliavau po tarptautinius dainininkų konkursus ir festivalius. Tiek laimėjimai, tiek pralaimėjimai mane stiprino ir vedė pirmyn. Labiausiai įsiminė dainų konkursas Maltoje, kurioje laimėjau pagrindinį prizą, o už laimėtus pinigus nuvažiavau į oro uostą ir prasitęsiau viešnagę šioje nuostabioje saloje. Tada instaliavau į save tą keliautojo geną, kuris ir dabar manęs neapleidžia.

– Per savo karjerą išleidai daugybę dainų ir albumų, o kurios dainos ar albumai būtų patys mieliausi? Galbūt yra kūrinių, kurie tau be galo artimi, tačiau netapo hitais?

– Mieliausi kūriniai man yra „Vandenynai“ ir „Šviesa spindės tamsoje“, nes šias dainas sukūriau savo vaikams. Dar labai myliu dainą „Aš parnešiu Tau saulę“, kurią pažinties pradžioje sukūriau ir skyriau savo merginai. Jos pavardė šiandien yra Adomaitienė (šypsosi). Ši daina netapo ryškiu hitu, bet joje telpa išties daug. Jei kalbėtume apie albumus – tai „Window of My Soul“ yra man beprotiškai mielas ir svarbus albumas. Tai pirmasis solinis mano darbas, kurį išleidau dar 2008 metais, o šiemet perleidau jį ir vinilo formatu.

– Esi vienas populiariausių Lietuvos atlikėjų. Ar kada nors sirgai žvaigždžių liga?

Kai žmogus serga žvaigždžių liga – jis to nežino, o kai kas nors jam tai sako – jis netiki.

– Kai žmogus serga žvaigždžių liga – jis to nežino, o kai kas nors jam tai sako – jis netiki. Na, kad sirgčiau šia liga, man niekas dar nėra sakęs, o pats svarstau, kad scenoje būdamas nuo 6-erių metukų muziką ir santykį su klausytojais vertini kitaip. Nesergu žvaigždžių liga dar ir dėl to, kad pats nemėgstu tų, kurie į save pirštais rodo ir sako „aš, aš, aš“. Žaviuosi stiprioms asmenybėms, kurioms nereikia apie save garsiai kalbėti, nes jų darbai garsiai kalba už juos.

– Kokį patarimą duotum 20-mečiui sau?

– Sakyčiau: „seniuk, neapleisk smuiko ir dar daugiau tikėjimo“ (šypsosi). Bet man regis, kad iš to 20-mečio vyruko aš ir pats mielai priimčiau vieną kitą patarimą. Tame jauname žmoguje, kuris viską pradėjo nuo nulio, nieko nekeitė, išliko visiškai ištikimas savo keliui ir nepasidavė sunkių etapų metu – yra kažkas, dėl ko ne gėda dabar sakyti, kad ten buvau aš.

– Kaip atrodo Lino Adomaičio laisvalaikis?

– Laisvalaikis yra reliatyvus dalykas. Kai dirbu – tai lyg ir ne laisvalaikis, bet kadangi dirbu mylimą darbą – tai sakoma, kad nedirbu. O dar būna toks nepaaiškinamas reikalas, kad įrašų studijoje kūrybinio proceso metu pažiūriu į laikrodį ir suvokiu, kad praėjo 6 valandos, nors atrodo, kaip valandėlė. Tai kaip pavadinti tokį laiką, kuris išnyksta, nors žmogus ir nemiega? Laisvalaikis? O jei tradiciškai atsakyčiau į šį klausimą – tai mėgstu gamtoje leisti laiką su šeima, išvykti į kokią kelionę šiltame krašte, nueiti į gerą kiną, aplankyti mamą ir paskanauti jos cepelinų, išgerti kavos su draugais, žiūrėti į krentančias dangaus žvaigždes, žvejoti, čiuožinėti snieglente Italijos kalnuose ir dar daugybė kitų dalykų, kurie nepaprastai praturtina mintis ir dvasią.

Linas Adomaitis./ E. Gendrėnaitės nuotr. 

– Ar galėtum išskirti didžiausią karjeros pasiekimą?

– O kas yra tas pasiekimas? Tai turbūt turėtų būti įvertinimas, tiesa? Manau, kad atlikėjui didžiausias įvertinimas yra pilnos koncertų salės. Tokio pasiekimo neatstos nei statulėlės, nei padėkos raštai ar diplomai. Todėl visada prisiminsiu 2014 metais savo didžiausią iššūkį, kuomet nutariau surengti koncertinį turą „Laiko mašina“ per Lietuvą drauge su LVSO orkestru. Džiaugiuosi, kad tada sulaukiau didžiulio kolegų palaikymo, o taip pat ir skepticizmo. Ir tikrai buvo žmonių, kurie sakė, kad „nepaeis“. Bet kažkodėl „paėjo“. Įvyko 5 anšlaginiai koncertai ir dar du papildomi koncertai pilnutėlėse salėse. O kai Vilniuje koncerte apsilankė Jo Ekscelencija Valdas Adamkus su žmona Alma, mes visi drauge per koncerto pertrauką šnekėjome apie siekius, ryžtą ir neblėstančią energiją. Iš paties Prezidento lūpų sulaukiau nepaprastai šiltų komplimentų. Man tai ypatingai daug reiškia. Kaip tada buvo gera dar kartą įsitikinti, kad reikia nebijoti, reikia rizikuoti, būtina gerbti svajones, privaloma ignoruoti demotyvuojančius žmones ir, svarbiausia, sunkiai dirbti, kad tie vaisiai būtų saldūs.

– Būsimo turo metu scena dalinsiesi su Gedimino Gelgoto vadovaujamu NIKO orkestru ir net dviem Danguolės Beinarytės vokaliniais ansambliais. Ar per savo 25 metų karjerą yra tekusi tokia patirtis? Koks jausmas po dvejų pandemijos metų vėl grįžti į didžiąsias arenas?

– Prisipažinsiu, kad retas atvejis, kai scenoje tenka koncertuoti su orkestru ir dviem chorais. Pastarieji dveji pandemijos metai vertė atidėlioti muzikinius planus, tad galite tik įsivaizduoti koks klausytojų ir muzikantų ilgesys tokiems susitikimams. „Šviesa spindės tamsoje" skamba su didele viltimi, todėl esu laimingas, kad taip jaukiai sutiksime šventes. Gedimino Gelgoto vadovaujamas NIKO orkestras – tai gyvybe pulsuojantis ir sunkiai žodžiais nusakomas reiškinys. Aš esu didžiulis šios komandos gerbėjas. O Danguolė – mano gera draugė, su kuria sudeginom jau ne vieną sceną. Belieka tik pakartoti auksine tapusią mano frazę – esu gimęs po laiminga žvaigžde. Nes mano muzikiniame kelyje tik patys geriausi, profesionaliausi ir nuoširdžiausi, įskaitant ir koncertų klausytojus, žinoma (šypsosi).