– Pakalbėkime apie Landsbergių šeimos vilos skandalą. Kai kas sako, kad tai paskutinis vinis į konservatorių karstą, bet, atrodo, tuos vinis vis kala ir kala patys konservatoriai arba kažkieno padedami. Kaip galvojate, kiek tai pakenks konservatoriams?

– Kad tai paskutinė vinis – nesutikčiau, nes čia legaliai, jei faktai tikri, niekas nepažeista, yra deklaruojama, kad verslininkė žmona turi labai nemažai turto, o mes nesame Šiaurės Korėja, žmonės, ką nori, tą ir įsigyja. Aišku, čia prikišama data ir, matyt, turima omenyje, kad atsakingi už mūsų saugumą vadovai kažkaip rodytų solidarumą. Tačiau čia reikia tam tikro požiūrio kampo ir turbūt opozicija stengsis išnaudoti tai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Būtent apie požiūrio kampą – galbūt konservatorių elektoratas yra tiek ištikimas, kad į tokius dalykus tiesiog nekreipia dėmesio. Tačiau galbūt tai bus priemonė populistams arba marginalams, kurie kuo garsiau šauks apie tai, tuo daugiau galės prisitraukti rinkėjų...

– Be abejo, tai dar vienas įrankis panaudoti prieš konservatorius. Kita vertus, matyt, už konservatorius, priklausomai nuo rinkimų, balsuoja ne tik jų ištikimi rinkėjai. Matyt, yra ir dalis žmonių, kurie balsuoja už vienus arba už kitus. Tačiau, jei pažiūrėtume į dar platesnį kontekstą, konservatoriai išlaiko tam tikrą aroganciją. Atrodo, ir dabar apie šitai nėra jokių komentarų, nei iš ministro. Tai matome ne pirmą kartą. Nežinau, ar tyla gera byla šiuo atveju.

– Tačiau, kaip jūs sakote, – arogancija, ar tai vienintelė konservatorių blogybė? Nes, atrodo, skandalas po skandalo...

Nežinau, ar tyla gera byla šiuo atveju.

– Kaip pažiūrėsi. Jei kalbėtume apie tuos, kurie reitingų prasme lipa ant kulnų mūsų tradicinėms politinėms partijoms, tai jie labai yra nusitaikę į rinkėjus ir randa būdų su jais kalbėti, paaiškinti problemas, iškelti galbūt net ir sąmokslo teorijų, bet bent jau yra kalbama.

– Tačiau konservatoriai turėtų ką nors daryti. Juk turi būti kokia nors išeitis. Ar visi variantai negeri, o gerų išeičių tiesiog nėra?

– Taip, mes kalbame apie du dalykus. Turbūt nereikėtų jiems daryti klaidų ir nereikėtų, deklaruojant labai aukštą moralinę kartelę ir nevengiant pamokyti kitas politines partijas, vis dėlto patiems nebūti principingiems savo narių atžvilgiu, ką dabar matome. Kitas dalykas – kalbėti. Dabar tai yra ne kalbėjimas, o tyla, ir spengianti. O jei kas nors pasakoma, tai iš tikrųjų labai ironiškai, tarsi visiems čia viskas turėtų būti aišku ir esą visi turėtų juos mylėti.

– Kitos partijos, konkrečiai Vilija Blinkevičiūtė su socialdemokratais, atrodo, jau seniai matuojasi nugalėtojų karūną. Ji sako, kad rinkėjams nesvarbu, kas bus premjeras – ji, Gintautas Paluckas ar dar kas, o ji, esą, dirbti laimėjimo atveju gali su beveik visais, nuo Nemuno aušros iki liberalų. Ar liberalai tikrai galėtų mestis į kairę?

– Iš tikrųjų čia jau susilygino socialdemokratai su konservatoriais savo arogancijos lygiu. Nei konservatoriai, nei socialdemokratai, nei, beje, „valstiečiai“ nėra paskelbę net rinkimų programų. Tai, matyt, ir rinkėjams jau nesvarbu išvis niekas. Žinote, galiu pajuokauti – jei nėra rinkimų programos, tai, žinoma, kad su visais gali bendrauti. Nėra idėjų, nėra ko pasiūlyti. Aš, aišku, neįsivaizduoju, kodėl kas nors prie šios partijos turėtų prisijungti, jeigu ji nieko nesiūlo, neturi jokių idėjų. Prisimenu, dažniausiai prieš rinkimus kaip tik visos partijos nori išryškinti savo tapatybę ir skelbia, kad nedraugaus su niekuo, vėliau po rinkimų gal tenka ir kitaip pažiūrėti. Na taip, pas mus yra daugiapartinė sistema, pateks turbūt penkios ar šešios politinės partijos ir nebus visos palankios, tik tos pačios krypties ir bendražygės. Tačiau, žinote, šitas pasakymas – jau su tam tikru nihilizmu.