„Pradžia, pabaiga darbo dienos – visada prie kompiuterio, socialiniuose tinkluose, ieškant informacijos. O gyvo darbo, be abejo, yra ir tai įstatymas leidžia – rinkti informaciją viešojoje erdvėje, kaip ir žurnalistai renka, taip ir mes. Yra daug paslaugų, jos skiriasi. Vienai reikia daugiau kompiuterinių žinių, informacijos ieškoti internete, kitai paslaugai reikia gyvo darbo ir t. t.“, – trumpai apibūdino detektyvas.

– Kas dažniausiai yra jūsų klientas? Kas kreipiasi paslaugų į jus?

– Verslo klientai, kurie rūpinasi savo verslo saugumu arba būsimų partnerių, ypač iš užsienio, patikimumu. Arba užsieniečiai kreipiasi dėl lietuvių partnerių, klientų, tiekėjų, nes labai daug susidūrę ir vietiniai, ir užsieniečiai su apgavystėmis, sukčiavimais, dėl to protingi verslininkai tikrina, su kuo turės reikalų. Čia – viena sritis. Dėl fizinių asmenų žurnalistų standartinis klausimas – ar sekate neištikimus vyrus ir žmonas?

– Tai ar sekate?

– Pagal įstatymą tai vadinasi ne sekimas, o informacijos, duomenų rinkimas civilinėms byloms, o skyrybų byla yra civilinė byla. Tai turbūt kas trečias fizinis asmuo ateina su tokia problema, nori surinkti įrodymus. Tačiau mes visada siūlome pasitelkti advokatą ir advokatui padedant mes trise – klientas, advokatas ir mes – bandome ką nors surinkti.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Informaciją renkate ir internete. Ar jūs prieinate prie kokių nors papildomų šaltinių, kurie kiekvienam nėra prieinami, galbūt, kaip buvęs kriminalistas, pasitelkiate buvusių kolegų pagalbą?

– Matote, Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, mūsų vertinimu, turbūt vienas iš griežčiausių ES. Ten yra tiek daug apribojimų... Ir mūsų privačios darbinės veiklos įstatymas... Ten, tarkime, detektyvams suteiktos keturios-penkios teisės ir kažkur penkiolika draudimų, apribojimų ir t. t. Sakyčiau, pas mus labai daug kūrybos elementų, kai reikia iš kelių surastų dalykų internete bandyti kūrybiškai papildyti, ką nors surinkti, šnekėti su žmogumi – tai įstatymas leidžia, jei žmogus sutinka.

– O pasakote, kad jūs detektyvas?

– Pagal įstatymą tai privaloma, net ir pažymėjimą parodyti.

– Jūsų įmonei – septyniolika metų. Kaip keitėsi jūsų darbas? Suprantu, dabar socialiniai tinklai turėtų palengvinti jūsų darbą.

– Taip, ten žymiai daugiau informacijos, negu anksčiau kur nors būdavo – žurnaluose, laikraščiuose, dar kur. Tai darbas keitėsi. Klasikiniai principai ir dabar lieka tie patys. Kadangi mes buvę pareigūnai, specialiųjų tarnybų, dirbę kriminalinės žvalgybos darbą, tuos principus mes ir naudojame, nes be jų niekaip. Įstatymas leidžia ir visiškai jauniems žmonėms tapti privačiais detektyvais, svarbu, kad turėtų aukštąjį teisinį išsilavinimą. Na, bet jie neturi patirties, jie neturi gyvenimiškos patirties, tai jiems trukdo ir jų tokių beveik nėra.

Yra žmonių, kurie tikrai nori per daug visko žinoti.

– Turite omenyje, jaunų detektyvų?

– Taip.

– Ar pasitaiko užklausų, kurios šiek tiek prasilenkia su įstatymais? Arba kokių klientų užsakymų jūs nesiimate ir dėl kokių priežasčių?

– Deja, pas mus yra daug žmonių, kurie turbūt turi psichikos sveikatos problemų ir jiems kyla įtarimų, kad ar kaimynai juos seka, ar darbe viršininkas žino, kur jis eina, ką daro, kuo užsiima, bet dažniausiai dėl kaimynų, dėl šeimos narių. Tai žmonės, kuriems atvirai nepasakysi, kad su sveikata problema, reikia vis dėlto ne pas mus, kitur nueiti. Tokiems klientams suteikiame konsultaciją ir atsisveikiname. Yra dar klientų, kurie nori žinoti viską apie viską. Pavyzdžiui, nori žinoti viską apie savo būsimą sutuoktinį – kur gimė, kur pakrikštytas, kas jo broliai, seserys, antros eilės giminės, nori viską žinoti. Turėjome tokį atvejį, kai gana jaunas žmogus norėjo išnagrinėti savo buvusią žmoną, kas jos draugės, draugai. Perspėti tos merginos negalėjome, kad gal neik su juo į bažnyčią, neturėjome teisės. Yra žmonių, kurie tikrai nori per daug visko žinoti.

– Dar grįžkime prie detektyvų. Ko reikia, norint tapti geru detektyvu? Sakėte, reikia teisinio išsilavinimo, bet kokių savybių žmogus turi turėti?

– Mokėti išklausyti – dažnai mes save vadiname psichologais – mokėti, sakykime, įsijausti į to žmogaus vaidmenį, priimti jo problemą kaip savo. Reikia šiek tiek pedantiškumo, reikia laikytis žodžio – jei kažką pasakei, tai padaryk ir nežadėk to, ko negali padaryti, nes kai kurie ir oficialūs detektyvai, žinau, dėl didelių pinigų gali pažadėti viską, o galiausiai sako „neišėjo, atsiprašome“, bet pinigai jau sumokėti, o grąžinti negali, jau investuoti į kitas paslaugas.