Niūrus 1944-ųjų ruduo

Keletą dienų kaime buvo ramu, tik girdėjosi tolimi pabūklų garsai. Pirmą rusą pamatėme po kelių dienų. Ant arklio į kiemą įjojęs kariškis pasisukiojo, pasidairė ir išjojo.

Prieš tai pavakare atbėgo Grigalaitienė, kaimo gale turėjusi trobelę, ir verkdama ėmė aiškinti, ką su jos dukra daro rusų žalnieriai.

Štai ir sulaukėme! Moterys puolė į ašaras. Tačiau savo kieme tokių svečių nesulaukėme. Netrukus pasirodė kiti „svečiai“. Į kiemą įvažiavo sunkvežimis su keletu kareivių. Jie be ceremonijų greit iššaudė vokietės ir Naujokų kiaules, sumetė jas į sunkvežimį, ten tilpo ir dvi Frau Rock karvės. Tik gal dėl to, kad daugiau netilpo, o gal pagailėję moterų rypavimo, vaikams paliko Naujokų karvę. Ši karvutė visą žiemą rytą vakarą tiekė mums po kibirą riebaus pieno ir tapo pagrindine mūsų maitintoja.

Kita netektis: vietoje už tvarto vis dar besiganiusio Bėrio vieną rytą radome apgailėtiną, nuvarytą kuiną. Nusivedėme jį į greta esančios apleistos sodybos tvartą, kur viena „kamaraitė“ dar turėjo duris, ir ėmėme ten kasdien tempti šieno ir vandens. Tačiau vieną rytą tvartą radome tuščią… Mama prapliupo verkti: dingo paskutinė viltis patiems išsikapanoti iš šių pelkynų.

Pamažu apsipratome su nauja padėtimi, nebejuokinga tapo ir Naujokų gryna donininkų tarmė, atskiesta daugeliu germanizmų ir slavizmų. Štai dar pradžioje mūsų „viešnagės“ pas Naujokus sėdime virtuvėje su mama ir Naujokiene, kur viryklėje smagiai dega durpės – pagrindinis pelkininkų kuras. Naujokienė kreipiasi į mane: „Vaikel, paimk kypuką, atnešk dar pėlkių.“

Pamačiau, kad ji pažvelgė į pailgą pusapvalę pintinėlę be lanko ir rankenų, kurioje ką tik buvo durpės, ir supratau, kas tas „kypukas“ ir „pėlkės“.

Kitą kartą mus, vaikus, per daug įsilinksminusius, sudraudė Naujokas: „Na, tik šiš kan jūs če škandaliojat!“

Visą šeimininkavimą Naujokienė užleido mamai. Beveik visas pamelžtas pienas iš karto buvo separuojamas, iš grietinės mušamas sviestas ir beveik visas lydomas.

Ant šio sviesto buvo kepami bulviniai blynai ir dažnai Naujoko pagaunamos žuvys. Bulvės pelkininkų žemėje augo labai gerai, jos buvo pagrindinė prekė. Dideli kaupai bulvių buvo paruošti žiemai prie visų sodybų, o jų savininkų jau nebuvo. Beveik visą žiemą kareivių buvome vežami į Vabalų kaimą, kur gyventojų, atrodo, nebeliko, ir rinkome bulves į mašinas.

Su broliu iš apleistų sodybų prisirinkome nemažai lietuviškos spaudos, ypač kalendorių, išspausdintų gotišku šriftu. Greitai tą šriftą „įsisavinome“. Ant Naujokų stalo nuolat gulėjo lietuviška Biblija, išspausdinta tuo pačiu vingriu šriftu.

Visko nesutalpinsi į laikraščio straipsnį. Buvo per tą laiką plėšikavimų, buvo išžaginta pabėgėlė iš Lietuvos, su mažais vaikais gyvenusi apleistoje sodyboje kitame kaimo gale. Tačiau tokių žiaurumų kaip Rytų Prūsijoje čia nebuvo. Nes ir kariuomenė jau žinojo, kad čia „Lietuvos SSR“.

Teta Basė buvo paimta dirbti virėja Kukoruose, kur buvo skerdžiami rekvizuoti gyvuliai iš Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos. Čia buvo įstrigęs ir ne vienas valstietis su savo vežimu ir arkliais. Atsirado viltis, kad kada nors kurį paleis, jis gal parveš ir mus. Prieš tai su mama išėjome į Šilutę pasiteirauti naujosios valdžios, ar galime mes, pabėgėliai, laisvai grįžti Didžiojon Lietuvon. Iki Šilutės – 12 km. Sniegas dar ne visur ištirpęs.

Ties Traksėdžiais išėję į pagrindinį kelią, pamatėme, kaip „vaisingai“ tą atmintiną spalį buvo pasidarbavę rusų tankai. Abipus plento gulėjo krūvos vežimų dalių, rūbų, baldų likučių, o vienoje vietoje tuoj už griovio tysojo apgraužtas vyro lavonas. Pusę metų niekam jis neužkliuvo!

Šilutė nenukentėjo nei nuo bombardavimų, nei nuo gaisrų, tačiau nejauku buvo dairytis į namus-neregius išdaužytais langais, į besimėtančias manekenų dalis, lyg tai būtų lavonų dalys.

Viename iš sveikų namų greitai susiradome kažkokį viršininką, kuris nieko neklausinėdamas gan maloniai pareiškė, kad laisvai galime grįžti, iš kur atvykę. Tad balandžio pabaigoje vieno laimingai ištrūkusio iš sovietinio lažo žemaičio buvome pargabenti pas vieną iš mamos dėdžių.

(Pradžia vasario 28 d. numeryje)



NAUJAUSI KOMENTARAI

Nezabitauskas

Nezabitauskas portretas
Vertingi prisiminimai, padedantys aiškiau suprasti žmonių gyvenimą Mažojoje Lietuvoje karui baigiantis. Tiktai kodėl prisiminimus redakcija sugalvojo dėti į nuomonių skiltį? Beje, į paiešką įvedęs autoriaus vardą pavardę, radau ir visą prisiminimų tekstą - "Ką atmintis išsaugojo", Klaipėda, 2003, 252 pusl. Paskaitysiu, ačiū autoriui!

pagalvojus

pagalvojus portretas
Naciukų vyrkavimai graudina širdį, galėjo tokius nepatogumus saugiai išlaukti Osvenciume.
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

  • Veltėdžiams – jokio gailesčio
    Veltėdžiams – jokio gailesčio

    Dienraštyje „Klaipėda“ perskaičiau straipsnelį apie elgetaujančią moterį prie Biržos tilto ir Herkaus Manto gatvėje. Taip, iš tiesų ta moteris seniai tai daro, ir niekam niekas čia nerūpi. ...

    2
  • Iš tiesų buvo iš ko semtis įkvėpimo
    Iš tiesų buvo iš ko semtis įkvėpimo

    Perskaičius I. Kiseliovaitės straipsnį „Mūzos“ statulėlė – aktorei E. Barauskaitei“ („Klaipėda“, 2024 04 16), labai nenustebino tai, jog gerbiama Eglė Barauskaitė paminėjo, kad jos svarbiausi ir patys didžiausi ...

  • Kur dingo rinkimų kampanija?
    Kur dingo rinkimų kampanija?

    Gerai kažkas pastebėjo „Klaipėdoje“, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, ne...

    1
  • Dėl KGB bendradarbių
    Dėl KGB bendradarbių

    Nors kai kurie žmonės tvirtina nejaučiantys vykstančios rinkimų kampanijos, reikia pasakyti, kad Lietuvoje yra tam tikrų amžinų simptomų, rodančių, kad rinkimų kampanija ne tik vyksta, bet ir artėja prie apogėjaus. ...

    4
  • Medžiai vis tiek netrukus grius
    Medžiai vis tiek netrukus grius

    Pritariu Daivos Janauskaitės straipsnyje „Dėl išsaugotų medžių – košmaras gyventojams“ („Klaipėda“, 2024 04 05) dėstomoms mintims. ...

    3
  • Vietoj Lenino – prekybos centras
    Vietoj Lenino – prekybos centras

    Kažkodėl nieko nebesigirdi apie būsimą Atgimimo aikštės „atgimimą“. Anksčiau tiek buvo kalbų, tiek mūšių dėl naujos jos koncepcijos, prieš keletą metų, regis, vyko net konkursas, kažkas jį laimėjo, o dabar tyla ...

    1
  • Išvadavimas rusiškai – tai mirtis
    Išvadavimas rusiškai – tai mirtis

    Rusijos Federacijos rusai yra tikri išvaduotojai. Jie visą laiką mus vaduoja. Visų pirma, jie išvaduoja nuo rūpesčio turtu – nacionalizuoja. Turi, žmogus, savo lauką, namą, daržinę, karvę, vištą, kiaulę. Ateina jie &ndas...

  • Anoniminiai laiškai neįbaugins
    Anoniminiai laiškai neįbaugins

    Vos tik laikraštis išspausdino mano pastebėjimus „Liko gumbuoti stagarai“ („Klaipėda“, 2024 03 19), tuoj prasidėjo reakcija. Kai kas puolė piktintis „Karšto telefono“ skiltyje, kai kas šaipyti...

    2
  • Šviesoforizacija mieste dar nesibaigė
    Šviesoforizacija mieste dar nesibaigė

    Nors buvo sakoma, kad Klaipėdoje vadinamoji šviesoforizacija baigsis, tačiau, manau, uostamiesčio vairuotojai jau pastebėjo, jog šis ydingas procesas vis tiek nesibaigia. ...

  • Per laidotuves – fejerverkai
    Per laidotuves – fejerverkai

    Šių metų kovo 8 d. Lietuvos žiniasklaidoje buvo skelbiama žinia, kad Klaipėdoje, Žvejybos uosto rajone, sudeginta 12 nacionalinių vėliavų, kurios iš anksto buvo iškabintos Kovo 11 d. proga. ...

Daugiau straipsnių