Daiktai, virtualybė ir atmintis

Mūsų dienomis kankinami nevisavertiškumo komplekso neretai sakome, kad Didžiojoje Britanijoje, JAV įgytas aukštasis išsilavinimas yra daug geresnės kokybės nei Lietuvoje. Vis dėlto interneto šaltiniuose atsivertus tų vakarietiškų universitetų studijų programų dalykų aprašus ir panagrinėjus, kokią literatūrą skaito ir į kokias problemas gilinasi tenykščiai studentai, netikėtai paaiškėja, kad tematika ir tiriamojo žvilgsnio gylis ten prilygsta ir gal, kai kuriais atvejais, net nusileidžia studijoms Lietuvoje.

Štai prieš dešimtmetį vieno Londono universiteto kino kūrybos fakultete studijavę žmonės, bandantys suprasti, kokiame pasaulyje gyvena, skaitė lygiai tą pačią lektūrą kaip ir mūsų šalies studentai, – filosofų Jeano Baudrillard’o, Francois Lyotard’o ir kitų teoretikų veikalus, kuriuose nagrinėjamas šiuolaikinio žmogaus santykis su medijomis, naujosios, dabartinės pasaulio mąstymo paradigmos. Taigi, dažniausiai nėra jokio pagrindo teigti, kad, galvodami apie mūsų laikų žmogų, nusileidžiame kitų šalių lygiui. Ne vien tuo, kad skaitome tas pačias užsienio autorių knygas ir straipsnius, bet ir tuo, kad Lietuvos humanitarai yra parengę daugybę dėmesio vertų publikacijų apie gyvenimą dabartinėje planetoje.

Dar prieš kelis dešimtmečius lietuvių mąstytojas Arvydas Šliogeris parašė ir išleido dvi rimtas studijas apie žmogaus santykį su daiktiškumu ir menu. Vienoje jų gilinosi į Rainerio Maria’os Rilke’ės poeziją, o kitoje – į prancūzų tapytojo Paulio Cezanne’o tapybą. Šie du darbai nugulė į knygą, kuri pavadinta „Daiktas ir menas“. Joje A. Šliogeris teigė, kad dabarties žmogus yra tragiškai praradęs unikalų ir gyvąjį santykį su daiktais, todėl menas, kuris yra ir daiktiškas (knygos, paveikslai), gali padėti grįžti prie autentiško gyvenimo. Senasis lietuvių ūkininkas žinojo, kad, nusipirkęs ar pasigaminęs žagrę ar plūgą, šia technika naudosis labai ilgai ar net visą likusį gyvenimą. Tokie daiktai yra tarsi gyvos būtybės. Mes gi šiandien buities ir namų apyvokos daiktus priversti keisti kas kelerius metus – niekas nėra tiek tvirta. Senajam žmogui jo daiktai, reikmenys buvo tarsi teigiantys, kad gyvenimas turi praeitį ir nenutrūks rytoj ar poryt. Daiktai teikė stabilumo ir saugumo pojūtį.

Gilaus prisirišimo prie daiktų praradimas nebūtų toks tragiškas, jei po jo nebūtų sekęs kitas žingsnis – netekęs patikimų daiktų, kurie anksčiau neretai pretendavo net į relikvijų statusą, dabarties žmogus pats save yra pavertęs daiktu. Mūsų jau nestebina tai, kad apie savo ar kitų gyvenimą kalbame vartodami žodį „kokybiškas“. Žmogaus buvimas tapo lyg preke ar paslauga, kuri gali būti tenkinanti kokybės kriterijus arba ne. Iki šio žingsnio „kokybės“ sąvoką taikėme daugiausia daiktams. Dar daugiau – šiuolaikinis žmogus save ir kitus traktuoja lyg indus ar savotiškas talpyklas, kurias reikia kuo nors užpildyti. Laikas, kurį toks žmogus leidžia gyvendamas, yra potyrių kolekcija, kuri išties skirta tik tam, kad paslėptų vidinę tuštybę.

Laikas, kurį toks žmogus leidžia gyvendamas, yra potyrių kolekcija, kuri išties skirta tik tam, kad paslėptų vidinę tuštybę.

 

Kai žmogus save ir kitus prilygina jau tik daiktams, visomis jėgomis į buvimo pirmąjį planą ir centrą įsiveržia virtualybė – tai, kas juntama, tačiau neįmanoma paliesti. Kitaip sakant, tai, kas nedaiktiška. Dabartiniai išmanieji įrenginiai leidžia pačiam žmogui stebėti, kiek laiko jis praleidžia virtualybėje, – įvairiuose socialiniuose tinkluose, prie kompiuterio ar kitų medijų. Stebėti galima, bet save kontroliuoti ir riboti beveik neįmanoma. Visi žino, kad vaikų į virtualųjį pasaulį psichologai pataria ankstyvojoje vaikystėje dar neįleisti. Dar geriau daugelis žino, kad vaikams taikoma kontrolė labai praverstų ir suaugusiesiems. Deja, apie tai, kad subrendęs žmogus sąmoningai ribotų laiką, kurį leidžia virtualybėje, girdėti beveik netenka.

Kas ištinka žmogų, kuris vis giliau neria į virtualųjį pasaulį? Atsakymas vienareikšmis – prarandamas ne vien seniai pamirštas daiktiškumas, bet ir paskutinysis Žemės daiktas – žmogus. Visa tikrovė tampa skaitmeninė, algoritminė ir neturinti jokios substancijos, jokio daiktiškojo pavidalo. Tarsi garsiojo filmo „Matrica“ siužetas būtų tapęs aiškia dabarties realybe. Skirtumas tik tas, kad vis dar judame, negulime sarkofaguose ir nesame prijungti prie fizinių laidų. Tačiau virtualūs, neapčiuopiami laidai pasirodo esantys daug tvirtesni. Su kaupu viršijome minėto kino kūrinio autorių pateiktas ateities prognozes. Virtualybė ir jos kūrėjai yra užsimoję prieš tai, kas tradiciškai vadinta žmogiškumu.

Žinoma, esama ir priešingos tendencijos: kai kurie žmonės, ypač po pandemijos, ėmė grįžti prie gamtos, natūraliojo būvio, kuriame ir daiktiškumas, ir žmogiškumas atsigauna ir teikia didelę laimę. Vis dėlto, jei pasigilintume į tai, kurgi šie žmonės sugrįžta, paaiškėtų, kad dažniausiai jie renkasi gyvenimą, apie kurį daug rašė prancūzų filosofas Jeanas Jacques’as Rousseau. Kitaip sakant, daugelis dabarties globalių problemų sprendimų ir atgal į gamtą pasiryžę grįžti žmonės tik kartoja XVII–XVIII a. Vakarų šalių tikrovę. Taigi, nieko nauja ir nieko originalaus. Negana to, toks masinis judesys grasina kitos stovyklos propaguojamam technologiniam progresui. Būtent todėl tie, kurie grįžta į kelių šimtmečių senumo realybę, gali atrodyti ir neretai yra traktuojami kaip žmonės, kurie gyvena ne savo laike, lyg primityviau, nei leidžia šiuolaikybė.

Tas grįžimas, kuris neatrodytų anachroniškas ir būtų kur kas nuoširdesnis ir gilesnis, yra aptartas ne vieno mąstytojo. Juk kai žmogų ištinka sunkumai, jis, jei nepražūsta, grįžta į savo ankstyvąsias patirtis, kurios padeda įveikti kritines situacijas ir būsenas. Lygiai taip pat siūlytina elgtis ir Vakarų pasauliui – akcentuoti ne religinį grįžimą prie dogmų ir griežtos moralės, kurią įtvirtino viduramžiai, ne žvilgsnį atgal į natūralųjį gyvenimą, o atsispyrimą nuo pačių savo, kaip civilizacijos žmonių, pradžių. Vadinasi, žmogaus atsijungimas nuo virtualybės nepaliečiamų laidų, savęs kaip realios ir kūniškos būtybės suvokimas ir pagaliau gebėjimas prakalbinti daiktus slypi antikinėje senovės Graikijoje, kur gimė ir Vakarų literatūra, ir filosofija, ir netgi techninis mąstymas. Esminė nuo totalios šių dienų virtualybės diktato laisvo žmogaus mintis ir veiksmas slypi aukso vidurio taisyklėje – maksimalioje pusiausvyroje tarp įvairiausių kraštutinumų. Skirtingai nei grįžimas į gamtą, antikinis mąstymas nereikalauja atsisakyti technologijų ir išmesti visus techninės kūrybos daiktus.

Didžioji Vakarų pasaulio atminties užduotis yra, taip sparčiai vykstant techniniams išradimams ir tobulėjimui, lygiagrečiai nenustoti ir net intensyvinti meno, filosofijos ir kultūros kūrybą. Tik per humanistikos atsvarą technologijoms įmanoma pasaulio ir žmogaus buvimo pusiausvyra, bylojanti ne apie elito, o apie daugelio asmenybių išmintį, kuri vengia to, kas ekstremalu, ir palaiko tai, kas nepoliariška, nekategoriška ir nekonfliktiška.

Žinoma, planetos raidos sustabdyti ar atgręžti atgal neįmanoma, tačiau galime labai aiškiai sau ir kitiems pasakyti, kad nuo žmogaus, daiktų, gamtos ir virtualybės pusiausvyros santykio priklauso labai daug mūsų dabarties ir ateities gyvenimo aspektų, tikslų ir sprendimų. Tai – buvimas, aiškiai suvokiant ir vidinės tikrovės, ir pasaulio ribas, reiškiantis saugaus gyvenimo, ramybės ir prasmės sugrįžimą, kuris nėra nei atrama į tai, kas atgyvenę, nei amnezinis anestezavimasis medijomis. Tai yra tiesiog prisiminimas apie tai, iš kur atėjome, ir suvokimas apie tai, koks yra galimas mūsų ateities kelias.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Al Razis

Al Razis portretas
P.S. Įrenginiai išmanieji? Rašyčiau: "išmanieji" įrenginiai.

Al Razis

Al Razis portretas
Neįmanoma nepritarti, kad būtina priešintis "amneziniam anestezavimuisi medijomis". Taip, esame užtvindyti daiktų ir patys jais pavirtome. Visgi, gyvenimas susideda ne iš daiktų, o iš įvykių - tikrų, nesuvaidintų, liekančių ilgiau už daiktus. Tam tikrų šansų dar turime - kurkime įvykius. Tik ne sekėjų bandoms...
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

  • Die Krim gehört uns!
    Die Krim gehört uns!

    Sovnarkomo (Liaudies Komisarų Sovieto) atstovai išvedė Rusiją iš Didžiojo karo (1914–1918), tačiau dėl steigiamojo susirinkimo numarinimo širstantys eserai (socialistai revoliucionieriai) nesiruošė pripažinti pralaim...

    15
  • Patogi meilė
    Patogi meilė

    Mūsų meilė gamtai auga sulig termometro padalomis: kuo šilčiau lauke, tuo labiau ją mylime, tiksliau – vartojame. Vasarą dėl jos išvis pametame galvą – apgulame vandenų pakrantes ir poilsiavietes, leidžiamės pažintiniais a...

    3
  • Pastatų įtaka klimato kaitai
    Pastatų įtaka klimato kaitai

    Statybų sektorius vaidina svarbų vaidmenį darydamas įtaką klimato kaitai, nes jis sudaro didelę pasaulinės energijos naudojimo ir išmetamo anglies dioksido (CO2) dalį. Apytiksliai net 39 proc. pasaulinio išmetamo CO2 kiekio tenka statyb...

    2
  • Kas per tautybė?
    Kas per tautybė?

    Atrodė, Vilniaus krašto gyventojus telkia vilnietis V. Tomaševskis, bet, paaiškėjo, panašiai gali telkti ir kaunietis E. Vaitkus. Ir dar paaiškėjo: problemos svorio centras nėra nei E. Vaitkus, nei V. Tomaševskis. ...

    13
  • Jūrlapių braižymas
    Jūrlapių braižymas

    Naujasis Rusijos Federacijos gynybos ministras Andrejus Removičius Belousovas naujajame poste vos daugiau nei dešimt dienų, o štai jau ėmė ir sužibėjo. Kalba ne apie jo griežtą dienotvarkę, kuri tapo vieša kibernetiniams auksarank...

    4
  • Konservatorius: kodėl Kauno vadovas užstrigo praeityje?
    Konservatorius: kodėl Kauno vadovas užstrigo praeityje?

    Kažkas atsitiko Kauno merui. Žmogus, kuris kalbėjo apie svajonę, kad Kaunas bus kaip Niujorkas, paniro į atsiminimus apie Kauną ir Lietuvą prieš dešimtmetį. ...

    61
  • Kad išsvajotos atostogos neapkarstų
    Kad išsvajotos atostogos neapkarstų

    Artėjant vasarai visos mintys sukasi apie laukiantį poilsį, keliones ir nekasdienes patirtis. Aptarkime, ką pravartu apgalvoti, kad šios nekasdienės patirtys neapkarstų, pavyktų išvengti netikėtų išlaidų ir netektų permokėti u...

  • Į kuriuos vartus beldžiamės?
    Į kuriuos vartus beldžiamės?

    Sovietų okupacijos metais turėjome idealias sąlygas išmokti okupantų kalbą, anglų, vokiečių ar prancūzų dauguma mokėsi tik formaliai, be vilties kada nors ją panaudoti. Grįžus į laisvąjį pasaulį tapo aišku: svetima kalba –...

    1
  • Kas mokės pensijas senstančiai visuomenei?
    Kas mokės pensijas senstančiai visuomenei?

    Vienas svarbiausių šiandienos iššūkių Lietuvai yra demografinė situacija. Pastaraisiais metais Lietuva susiduria su gimstamumo mažėjimu ir senėjančia visuomene. Tai turi įtakos ne tik socialinei apsaugai, bet ir visai šalie...

    6
  • Trys raidės – lyg stichinė nelaimė
    Trys raidės – lyg stichinė nelaimė

    Vis dar kažkur gyvuojančio Sąjūdžio atstovai kreipėsi į Prezidentą, Seimo ir Vyriausybės vadovus beigi visą tautą ir pareikalavo atšaukti 2022-ųjų sausio 18 dieną priimtą įstatymą, kuriuo įteisintas trijų raidžių „w“, &b...

    22
Daugiau straipsnių