Rašytojas iš paskutiniųjų laikėsi nuostatos, kad minėtos charakteristikos tebėra aktualios ir šiandien – nuo žmogaus, ypač jauno, auklėjimo esą priklauso tolesnis vaiko gyvenimas ir elgesys. L. Katkaus oponentas įrodinėjo, kad gimtoji šeima šiandien beveik nieko nebereiškia, žmogus yra pats laisvas rinktis vertybes pagal savąjį supratimą, nepriklausantį nuo vaikystės ir jaunystės aplinkos.

Poetas Gytis Norvilas šį ginčą beveik prieš dvejus metus, gal net pats to sąmoningai nesvarstydamas, papildė įdomia remarka: mūsų dienų Lietuvoje jau tapo ne gėda į prekybos centrą eiti apsipirkti mūvint treningines kelnes – socialiniai šalies piliečių skirtumai tiek išblukę, kad pagal aprangą jau nesprendžiame apie socialinį ir pilietinį statusą.

Šiuos du pavyzdžius reikšmingai atspindi ir aukščiausiųjų šalies vadovų vieša laikysena ir kalbėsena. Madinga tapo iškeikti nepritariančius tam tikrai nuomonei, šnekėti taip, lyg būtum atsidūręs kaimo vyrų pirtyje, o ne prieš vaizdo kameras, kurios transliuoja vaizdus ir kalbas visai Lietuvai. Tai nebestebina. Šio reiškinio pradžia siekia laikotarpį beveik lygiai prieš du dešimtmečius, kai prezidentūroje karaliavo Rolandas Paksas ir jo patarėjai. Jie nesibodėdavo keiktis rusiškai ir kone visą dieną nenukelti kojų nuo kavos stalelio savo kabinetuose. Suprantama, tie batai ant stalo puikuodavosi ne todėl, kad prezidento komandai masiškai skaudėjo kojas, o todėl, kad reikėjo demonstratyviai griauti bet kokias padorumo, mandagumo ir kitokias geras manieras, kurios tiems piliečiams turbūt atrodė viduramžiškos.

Visų šių tebegyvų reiškinių priminimas nebūtų naujas, jei bylotų tik apie suprastėjusį etiketą ar aristokratiškumo stoką visuomenėje. Tos akivaizdžiai daugelio pastebimos slinktys yra liudijimas apie tai, kad mūsų valstybėje nebelieka to, ką mokslininkai ilgus amžius vadino „etoso“ terminu, – tokių normų ir elgesio būdų rinkiniu, kurio laikosi atitinkami socialiniai sluoksniai. Visuomenėje iki interneto buvo įprasta, kad, prieš eidami iš namų į gatvę, pažvelgiame į veidrodį. Šiandien tas daiktus ir veidus atspindintis stiklas yra beveik nereikalingas – beveik niekam nerūpi, ką žmonės pagalvos, nes pastaruosius dešimtmečius laisvėjome ir šia kryptimi.

Cenzorius iš konkrečiais santykiais ir bendravimu veidu į veidą pagrįstojo tapo vidinis.

Dabartinė posthumanistinė pasaulio būsena pasiūlo išeitį, pagal kurią žmonės galėtų ir, labai pageidautina, stengtųsi priklausyti tam tikroms bendruomenėms, kurios vis dar primintų, kad prieš mano nepajudinamą personą į veidą žvelgia kitokios patirties, unikalus kitas žmogus. Dar prieš tris dešimtmečius prancūzų filosofas Jeanas Baudrillard’as ir jam antrinusieji aprašė tai, kaip vienas svarbiausių šiuolaikybės atributų – virtualybė – iškreipia bendruomenes ir visuomenę. Mąstytojai dar tada vis garsiau kalbėjo apie tai, kad naujosios bendruomenės dažniausiai tėra įsivaizduojamos, joms priklausantys žmonės tarpusavyje susiję tik siaurais interesais, o ne tuo, ką klasikinėje visuomenėje vadindavome tarpasmeniniu bendravimu. Štai feisbuke yra daržininkų grupė, kurios nariai viename šiltnamyje niekada nebuvo susitikę. Tokių pavyzdžių yra gausybė.

Virtualybė ir socialiniai tinklai iš mūsų atėmė tai, ką suprasdavome kaip socialinio sluoksnio etines normas ir taisykles. Dabartinis feisbukas vartotojų grupių lygmeniu turi administratorių parašytas taisykles, tačiau, skelbdami įrašą ne grupėje, rizikuojame būti užblokuoti dėl to, kad „įrašas neatitinka bendruomenės standartų“. Tų standartų beveik visi feisbuko vartotojai nėra nei skaitę, nei girdėję. Tai, kas senojoje, etosais besivadovavusioje visuomenėje buvo aiškiai suformuluota, šiandien priskiriama prie savaime suprantamų normų, kurias tik pažeidęs gali sužinoti jas esant. Šiandienos neoliberaliojo žmogaus nebevaržo nei šeimos kilmė, nei apranga, nei kalbėjimo stilius pagal priklausymą socialiniam sluoksniui. Dabartinis pilietis turi pats įsivaizduoti, kas yra nepriimtina. Taigi, cenzorius iš konkrečiais santykiais ir bendravimu veidu į veidą pagrįstojo tapo vidinis. Menantys sovietinę Lietuvą nesunkiai gali patvirtinti, kad šis, interiorizuotas, cenzorius yra pats griežčiausias ir pavojingiausias. Tai mūsų laisvoji visuomenė stebėtinai ir kartu jau įprastai priartėja prie totalitarinio režimo gyvenimo.

Turbūt naujausias ir revoliucingiausias šiandienos pasaulio išradimas – dirbtinis intelektas – jau apskritai teigia ne tik, kad žmonių socialinis elgesys yra antraeilis dalykas, bet ir tai, kad pavienis individas yra beveik niekinės vertės būtybė. Klasikinis etosas ir naujoji technologija yra beveik antonimai – mašinai visai nesvarbi mūsų socialinė pozicija ir etinės vertybės. Svarbiausia tėra suformuluoti užklausą kompiuteriui.

Dabartinės Lietuvos kelių universitetų studentų periodinis žurnalas pavadintas iškalbingai – „Šauksmas“. Taip jauni žmonės charakterizuoja savojo laikotarpio žmogaus būseną ir antropologinį statusą. Kai galutinai nebeliks net mažiausių etoso apraiškų, pasaulio visuomenė taps panaši į kelis milijardus žmogiškųjų būtybių, kurios šauks, lyg atvaizduodamos Edwardo Muncho žymųjį tapybos darbą „Šauksmas“. Rėkiančių bus tiek, kad nebereikės klausytis, nebereikės girdėti savęs ir pagaliau labai gali būti, kad nebereikės net savęs identifikuoti žmogumi – užteks internetinio slapyvardžio ir pykčio perkreipto veido. Taip gali išsipildyti prognozė, kad gyvensime tokiame pasaulyje, kuriame mums nebereikės nei savojo atvaizdo, nei vardo, nei asmens kodo, nes nebebus jokio asmens. Tačiau tai, didelei mūsų nuostabai, tikrai neturėtų sukelti ryškesnių revoliucijų – visa tai gali vykti lėtai, užtikrintai ir netgi anemiškai ramiai, nes žmogus vis dar yra kantri ir prisitaikanti būtybė.