Iš pradžių po aikštę ant arklių sukinėjosi gerbiami ir nusipelnę, spektakliui dirigavę generolai, o kiek vėliau, davus ženklą pradėti šou, į renginio vietą kolona po kolonos pradėjo žygiuoti sausumos, oro ir jūrų pajėgų atstovai bei važiuoti karinė technika.

Muzikantai grojo.

Beveik tuo pat metu du šimtai atrinktų karo (1939–1945) veteranų ėjo prie tribūnos ir mėtė nugalėtos valstybės vėliavas ant žemės priešais tribūną. Šiose vėliavose dominavo pagonybės laikus menantis ir Tolimuosiuose Rytuose vis dar aptinkamas, saulę, gyvenimo bei gamtos ciklų pastovumą simbolizuojantis kryžius laužtais galais. Dabar šis simbolis bus amžiams suteptas žmonių krauju ir užtemdytas absoliučia neapykanta visa tai įkūnijančios ideologijos šešėlio.

Nors per paradą pliaupė lietus, jo dalyviai buvo puikiai nusiteikę ir jų veiduose nebuvo matyti pasipūtimo bei arogancijos, kuri neretai vyrauja taikos metu rengiamuose kariniuose paraduose.

Beveik penkerius metus trukusios kovos juos itin išvargino, o ir galo konfliktui vis dar nebuvo matyti. Nacionalsocialistinė Vokietija buvo įveikta, Berlynas paimtas, tačiau vokiečių sąjungininkė Japonija vis dar nebuvo nusiteikusi pasiduoti, tad dalis parado dalyvių veikiausiai nujautė, kad netrukus valdžia juos vėl išsiųs į skerdynių sceną.

Kad galėtų išdidžiai pražygiuoti Raudonąja aikšte, vadinamosios Sovietų Sąjungos žmonės sumokėjo beprotišką kainą, tačiau dabar, vykstant paradui, visų jų žvilgsniai buvo nukreipti į vieną tribūnoje stovėjusį, abejingai žvelgusį individą, kurio garbei ir buvo surengtas šis spektaklis. Šio žmogaus vardas – Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953).

Kadaise jis tebuvo paprastas, marksizmu besidomintis niekšelis iš Kaukazo. Jis plėšė, grobė ir reketavo žmones tam, kad vadinamoji Rusijos socialdemokratų darbo partijos bolševikų frakcija turėtų pinigų, reikalingų politinei veiklai vykdyti. Jis taip pat kurdavo politiškai angažuotus tekstus, organizuodavo mitingus ir gadindavo svetimą turtą.

Kiek vėliau, jam tapus Kremliaus šeimininku, beveik dešimtmečius trukęs nuožmus jo režimas pražudė ir suteikė siaubingas kančias milijonams žmonių bei pavertė šį politinį veikėją tikru sielų, protų ir kūnų valdovu. Užsienio (ypač Prancūzijos) kairieji jau seniai šlovino SSRS diktatorių dėl tariamų pasiekimų, kuriant vadinamąjį darbininkų rojų, tačiau po pergalės prieš nacionalsocialistinę Vokietiją, Josifo vardas bei atvaizdai privertė net ir didžiausius marksizmo kritikus pajusti pagarbią baimę.

1945 m. vasara buvo bene pats didingiausias šio kompleksuoto, paranojiško ir labai agresyvaus žmogaus gyvenimo momentas.

Išvaduodama vokiečių užimtas žemes, Raudonoji armija ne tik jas išlaisvindavo, bet ir okupuodavo, pastatydama Kremliui palankius veikėjus į valdžią.

Virš Kinijos ir Korėjos pusiasalio jau kaupėsi grėsmingi proletariato revoliucijos debesys, o įvairiuose Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos kraštuose gyveno milijonai žmonių, laukiančių galimybių nusimesti europiečių kolonijinį jungą arba paskersti turtingesnius savo tautiečius, kuriuos laikė esančius kaltais dėl visų gyvenimo negandų.

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Josiaus triumfą tų metų vasarą kiek aptemdė naujausias jo sąjungininkų pasiekimas – bomba, galinti vienu sprogimu nužudyti tūkstančius žmonių, nušluoti ištisas gyvenvietes, o išgyvenusiuosius pasmerkti ligoms.

Nors šis faktas aptemdė gerą nuotaiką labiau nei lietus, Josius dėl to pernelyg nesuko galvos. SSRS turėjo gabių mokslininkų, o visame pasaulyje knibždėjo šimtai jos šnipų bei žmonių, dėl ideologinių sentimentų pasiryžusių pagelbėti sovietams.

Per 1917 m. revoliucijas Josifas daugiausia dirbo užkulisiuose, o kiti žymiai triukšmingesni ir charizmatiškesni veikėjai jį buvo tiesiog užgožę.

Sukūrus vadinamąjį Sovnarkomą (Liaudies komisarų sovietą), iš Kaukazo regiono kilusiam Josifui buvo patikėtas už etnines mažumas atsakingo liaudies komisaro postas ir veikiausiai tuo metu daug kam atrodė, kad „nuostabiojo gruzino“, kaip jį kartą praminė vienas sėbras, karjera tuo ir užsibaigs. Tačiau jau netrukus (maždaug 1918 m. pavasarį) naujoji valdžia Josifui skyrė užduotį, kuri pakeitė ne tik jo, bet ir daugybės kitų žmonių gyvenimą. Ši užduotis – nuvykti į Caricyno miestą (dabartinis Volgogradas) ir atnaujinti maisto tiekimą didiesiems miestams.

Kartu su savimi Josius vežėsi apie 400 sėbrų bei dvi savo senų draugų Alilujevų atžalas: sūnų Fiodorą (1898–1955) ir dukterį Nadeždą (1901–1932).

Jų tėvas Sergejus (1866–1945) buvo senas Josiaus pažįstamas, o motina Olga (1877–1951) garsėjo pasileidimu, tad tikėtina, kad Josifas buvo dar ir užmezgęs romaną su savo būsimąja uošve.

Kai kurie liežuvautojai tikina, kad Josius kelionėje Caricyno link galėjo išprievartauti jaunąją Nadeždą, tačiau kiti atkerta, kad jis jai labai patiko, o ir santykiai galiausiai, nepraėjus nė metams, buvo įforminti.

Beveik tuo pat metu vykdamas į Caricyną Josius susibičiuliavo su dviem veikėjais – Klimentu Jefremovičiumi (1881–1969), plačiojoje visuomenėje labiau žinomu Vorošilovo pavarde, ir Semionu Michailovičiumi Budionu (1883–1973).

Šie du vyrai arba buvo labai protingi ir žinojo, prie ko šlietis, arba buvo globojami antgamtinių jėgų. Jie ne tik pergyveno Josių ir jo smurto orgijas, bet ir pasiekė nemažų karjeros aukštumų.