Gyvenimas posttiesoje

Tiems, kurie bent dalį savo gyvenimo yra praleidę sovietinėje santvarkoje, žodis „tiesa“ dar gali priminti du tų laikų oficiozinius dienraščius – „Tiesą“ ir „Komjaunimo tiesą“, iš kurių okupuotos šalies piliečiai bene kasdien galėjo sužinoti tai, kas iš esmės buvo melas, pristatomas kaip viena tiesa ir teisybė, privaloma visiems.

Ta vienatinė tiesa bandė pridengti tai, kad komunizmas, apie kurį svajojo dar Karlas Marxas XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, ne tik gali neateiti, bet ir neturi jokių galimybių tapti tikrove. Logiškai nepriekaištinga filosofinė iliuzija, kartu ir viena paskutiniųjų žmonijos istorijoje utopijų, realybėje virto pasityčiojimu iš tiesos kaip to, kas apčiuopiama ir tikra. Socialistinė tvarka – vienas pirmųjų signalų anuometiniams žmonėms, kad artėja laikas, kai tiesos kriterijus tampa abejotinas, padirbamas, netikras. Tai – tam tikra savita pranašystė apie virtualybę.

Šiandien juk visai nesvarbu, ką skaitome ir žiūrime, – bet kuriuo atveju, dažniausiai už to verbalinio ir vizualinio turinio nėra nieko apčiuopiamo. Universitetai ir aukštasis mokslas iš inercijos vis dar deklaruoja savąsias tiesos paieškas tuo metu, kai ta tiesa neretai nebetiki nei profesūra, nei akademinis jaunimas. Realybė yra tokia, kad socialinių tinklų eroje tai, kas tradiciškai vadinta tiesa, tapo nesuskaičiuojamomis nuomonėmis. Priėjome atkarpą, kurioje faktas, kad Žemė yra apvali, vienodai teisingas, kaip ir nuomonė apie Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą ar bet kokį kitą tikrovės reiškinį. Tiesa virto šaltais teiginiais, o nuomonė yra netgi tikresnė už tiesą, nes gerokai įkaitina emociškai ir, regis, nepalieka neutralumo galimybės. Šiuolaikiniam žmogui reikia stiprių dirgiklių, kad įsitikintų esąs dar gyvas. Planetos sukimosi apie savo ašį ar apvalumo tiesa galėjo jaudinti Renesanso epochos individą, bet tikrai ne mūsų laikų mases. Nuomonių įvairovė, šiaip jau mažiausiai kritikuotinas demokratinis nuomonių pliuralizmas, pasiekė tokį kraštutinumą, kad tiesos dabar yra niekam neįdomios, jos tarsi savaime suprantamos ir beveik nereikalingos.

Tiesa virto šaltais teiginiais, o nuomonė yra netgi tikresnė už tiesą, nes gerokai įkaitina emociškai ir, regis, nepalieka neutralumo galimybės.

Posttiesa – tai toks visuomenės būvis, kuris beveik nepalieka galimybės jutimiškai išgyventi grožį. Šis Vakarų estetikos tradicijoje būdavo tapatinamas su jutimine percepcija. Šiandien asmeniui palikta galimybė daugiausia tenkintis regos teikiamais vaizdiniais. Pasaulis, daiktai ir žmonės dirbtiniu intelektu yra perkuriami taip, kad nebelieka esminio estezės patyrimo – kūrybinio proceso metu patiriamo, religiniam suvokimui artimo nušvitimo (apie jį prieš šimtmetį rašė medijų teoretikas Walteris Benjaminas), kuris pasireiškia labai jutimiškai, būtent netikėtu regimosios šviesos patyrimu. Dėka šio vokiečių mokslininko įžvalgų, žmogus tapo bandomas suprasti ne tik kaip religinė, bet ir kaip grožį juntanti būtybė. Virtualybės ir dirbtinio intelekto raida lemia tai, kad beveik nelieka tokių meno suvokėjų, kurie su kūriniais sąveikautų nesuinteresuotai. Šiandien estetines realybės funkcijas aiškiai nustelbia pragmatiniai dabartinio pasaulio diktuojami tikslai. Dauguma žmonių be būtino reikalo neskaito knygų, nežiūri filmų ir neina į dailės galerijas. Žinoma, esama gana siauro visuomenės sluoksnio, kuris išlieka senamadiškas ir kurį vis dar domina meno kūrinys kaip savarankiška tikrovė. Tačiau kiek kartų į dailės kūrinių parodą esame ėję dėl to, kad pažįstame jų autorių arba galerininką, kuris kuruoja tą parodą?! Tokių praktinių sumetimų seką galėtume tęsti labai ilgai. Virtualiosios tikrovės ir mūsų kasdienio gyvenimo realybės mainymosi dinamikoje beveik pamirštame apie trečiąjį tikrovės kelią – grožio pasaulį, kuris bent jau klasikiniais laikais egzistavo kaip menininko sukurta savarankiška alternatyva. Posttiesoje tas kūrėjo padarytas pasaulis atrodo kaip nepakankamai tikras, neretai jam yra taikomas įtikinamumo kriterijus – žiūrovas lieka įtikintas arba ne. Tačiau iš tikrųjų meno kūrinio retoriškumas toli gražu ne visada yra tolygus meniškumui. Vienintelė šių dienų žmogaus įsitikinimo ir įtikinimo galimybė yra jau virtualybės ir dirbtinio intelekto sukurta hiperrealybė. Tikra ir teisinga tik tai, kas viršija apčiuopiamą tikrovę.

Estetikos klausimai sudaro mažą proporciją visame neaiškumo mazge, kurį sukuria posttiesos statusas. Turbūt didžiausia problema yra ta, kad padirbamos, netikros tiesos amžiuje įsigali blogis, kuris save pateikia galybe pavidalų, kurie iš pažiūros panašūs į gėrio formas. Virtualybė pati savaime nėra nei gera, nei bloga, tačiau socialinių tinklų turinio vartojimas šiuolaikinį žmogų nuolat įkurdina vieno pirmųjų mūsų gyvenime pasirinkimų akivaizdoje, klausime, kas mums arčiau – gėris ar blogis? Taip gyvendami socialinės medijos tikrovėje esame nuolat klausiami apie kiekvieno mūsų moralinius instinktus. Telefono ekranas veikia taip, kad, matydami blogį, tampame paralyžiuoti, nieko negalintys pakeisti šalti stebėtojai. Tokiu būdu moralinis žmogaus polinkis į gėrį yra po truputį marinamas, kol virsta piktdžiuga, sąmoningu kenkimu ir daugeliu kitų pavojingesnių blogio apraiškų.

Protopija – vienas naujausių humanitarinių ir socialinių mokslų išradimų, kuris jau aptarinėjamas geriausiuose pasaulio institutuose ir universitetuose, žada vidurio kelią tarp tariamo utopinio rojaus Žemėje ir katastrofiškos distopijos, kuri menuose įgavo daugybę gana lengvai nuspėjamos tipinės raiškos formų. Savotiškas žmonijos blaivėjimas, kurį žada protopija, reiškia, kad galbūt ateityje taip lengvai nesigundysime melu, pateikiamu kaip tiesa, ir, kita vertus, nelaidosime planetos anksčiau laiko. Protopija išties gali pripratinti net ir šiuolaikinį individą prie nuostatos, kad tiesa nėra nei glostanti, nei baudžianti. Ji – įvairiapusė. Artimiausia tokiai realybės traktuotei estetinė pozicija yra XX a. pradžios literatūrinis ir kitų menų realizmas, grąžinantis žmogų prie daiktų, kurie yra apčiuopiami ir substancialūs. Šiuo atžvilgiu protopija yra rimtas pavojus virtualybės greitkeliui, kuriuo esame jau įpratę riedėti. Prieš du šimtmečius Vakarų filosofai švietėjai siūlė grįžti į gamtą. Mūsų amžiaus protopinis šūkis galėtų kviesti atgal prie tikrų daiktų. Visgi, bene didžiausias protopijos siūlomas humanistinis laimėjimas būtų bent jau daugelio mūsų apsisprendimas kurti gėrį, net jei jis suprantamas subjektyviai. Sąmoninga žmonių pozicija nesielgti blogai – tai toks moralinis judesys, kuris taptų potencialia mūsų susikalbėjimo, pakantumo ir sugyvenimo perspektyva. Joje virtualybės dominavimas, elgsenos socialiniuose tinkluose amoralumas ir dirbtinio intelekto anonimiškumas gali būti suskliausti kaip žmonijos klaidos, kurių tikrai nereikia kartoti. Priešingu atveju protopija, kaip vienas paskutiniųjų šansų išvengti distopinių scenarijų, yra pasmerkta žlugti. Mūsų apsisprendimas, kuriuo taku žengti, kaip reta, priklauso nuo santykių su tiesa ir posttiesa, gebėjimo apsispręsti etikos klausimais ir meno (ne)reabilitavimo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ka galima pasakyti apie si paistala ?

ka galima pasakyti apie si paistala ? portretas
ozio balsas i dangu neina ir sitas landzberginiu panaudotas subines iklotas apie tai ir pabande ismekenti.

Pabaikime karus su seniai mirusiais

Pabaikime karus su seniai mirusiais portretas
Jau nuo Antikos laikų šviesiausi žmonijos protai mokė kuo žmogus skiriasi nuo galvijo, aiškino taurumo, tolerancijos kitam žmogui, kitai tautai, taikos pasaulyje būtinumą. Dar 17 amžiuje Rene Dekartas, prancūzų filosofas ir matematikas rašė: „Tik gerbdamas kitus galėsi gerbti save“ O ko sulaukėme šiandien? „Nekenčiu šios epochos, ji mane tiesiog vimdo. Nebėra pagarbos ir garbės žodžio. Svarbu tik pinigai. Žinau, kad šį pasaulį paliksiu nesigailėdamas.“ - vienas garsiausių prancūzų aktorių Alenas Delonas.

pastebėjimas

pastebėjimas portretas
Dabar ir gyvename "posttiesoje" , tik komjaunuolio aktyvas ne raudonas, o žydras.
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

  • Kur eina karavanas?
    Kur eina karavanas?

    Dar neišsivadėjo keturių komunarų aura Ramybės parke – jau iš peties triūsia naujo paminklo statytojai. Nors sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, kauniečiai išdrįso: ne visi entuziastingai sutinka verslininko i...

    12
  • Autoritarinis populizmas: kur slypi pavojai?
    Autoritarinis populizmas: kur slypi pavojai?

    1950-aisiais parama populistinėms jėgoms svyravo ties 10 proc., 2023 m. išaugo beveik iki 27 proc., rodo švedų analitinio centro TIMBRO ir Europos laisvosios rinkos analitinių centrų tinklo EPICENTER parengtas Autoritarinio populizmo indeksa...

    6
  • Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?
    Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?

    Lietuvą pasiekė puiki žinia – Vokietijos gynybos pramonės gigantas ,,Rheinmetall AG‘‘ planuoja statyti Lietuvoje amunicijos gamyklą. Tai ne tik geros ir ilgalaikės darbo vietos viename iš Lietuvos regionų, Lietuvos eksporto didi...

    5
  • Žiurkėnas mumyse
    Žiurkėnas mumyse

    Reikia saugoti savo kailiuką, nes gyvename kosminės įtampos laikais. Todėl svarbu ne gynyba, o mityba. Visavertė. Tokia yra mūsų, žiurkėnų, ambicija. Misime iki susivėmimo ir gal išvengsime susinaikinimo. ...

    7
  • Po Sibirą – be vadovo
    Po Sibirą – be vadovo

    Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufr...

    3
  • Kur dingo rinkimų kampanija?
    Kur dingo rinkimų kampanija?

    Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...

    9
  • Ugnis ir vanduo
    Ugnis ir vanduo

    Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...

    1
  • Žodžiais dvoko nepridengsi
    Žodžiais dvoko nepridengsi

    Paputojo vienuoliktokų tarpinių patikrinimų jovalas, pakaitinis jo maišytojas garsiai trinktelėjo durimis, palikdamas dvoką uostyti 26 tūkst. gimnazistų, jų tėvams ir mokytojams. ...

    1
  • Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
    Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje

    Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...

  • Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame
    Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame

    Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...

    2
Daugiau straipsnių