Jei dar savivalda turėtų galių švietimo sistemai, kaip kad yra Vokietijoje, geopolitika beviltiškai pralaimėtų kovą su svaigalų mokyklose ar mokymosi krūvio klausimais. Tačiau tai nereiškia, kad minėtuose vietos rinkimuose smūgį žemiau juostos gavusių Olafo Scholzo „socdemų“, o ir visų kitų Vokietijos senųjų partijų problemos negali būti įmanomos ir Lietuvoje. „Jie vis mažiau galvoja apie žmones ir vis daugiau galvoja apie save“, – su jai būdingu chirurgės tiesumu apie vadinamąsias tradicines Lietuvos partijas neseniai pareiškė buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Nors ji sakė tikinti bendrapiliečių kritiniu mąstymu, giliau pažvelgę į balsavimo Vokietijoje rezultatus, pamatytume, kad sąlygos šiam gebėjimui prarasti – universalios.

Buvusių VDR žemių visuomenę nagrinėjantys ekspertai ne be nusivylimo klausia: kas gi nutiko kraštiečiams, kad pusę amžiaus nekentę viso, kas asociavosi su sovietais, šiandien balsuoja už partijas, gerbiančias SSRS atkūrimo siekiantį Kremliaus diktatorių? Atsakymas randamas ne BVP ar nedarbo rodikliuose – šalies vakaruose yra vietų, kur jie dar prastesni. Sovietų kontroliuojamoje teritorijoje užaugę vokiečiai neišmoko gyventi laisvėje. Jie mažiau verslūs, bijo naujovių – ne tik kai kalbama apie naujų kaimynų etninę kilmę. Jie, pvz., nepasitiki finansines gerovės kaupimo priemonėmis, nesižavi vertybiniai popieriais ar papildomomis pensijų draudimo programomis. Rytų Vokietijoje nestinga investicijų, yra gamyklų, sprendimus vykdančių kompanijų filialų, bet mažai tų sprendimų generatorių – centrinių būstinių su aukšto rango vadovais. Čia prastos sąlygos padaryti karjerą, todėl mažai aktyvių išsilavinusių žmonių, neatkurtas VDR laikais išnaikintas vadinamasis vidurinysis sluoksnis. Vidutinis gyventojų amžius Vokietijos rytuose didesnis nei vakaruose, todėl didesnis polinkis į nostalgiją, čia mažiau mokyklų ir kitų viešojo gyvenimo vietų, kur galima megzti ryšius, išgirsti kitokią nuomonę. Ką tokios socialinės depresijos kankinamiems piliečiams siūlo elitinės partijos? Džiaugtis gerėjančiais ekonomikos rodikliais, kovoti su klimato kaita ir stebėti politinio teatro užkulisines intrigas. Tačiau kai tradicinė medicina neprieinama, ligonis ieško alternatyvios.

Iš aprašytos situacijos išmeskime tikrinius daiktavardžius ir pažvelkime į ją iš naujo. Išvysime Lietuvą: apie save galvojančius „juos“ ir alternatyvos besižvalgančius „kitus“.