Kiekvienas olimpines žaidynes lydi klausimai: o kiek šaliai tai kainuos? Ar investicijos atsipirks? Ne išimtis ir šių metų Paryžiaus olimpinės žaidynės, kuriose dalyvauja beveik 11 tūkst. sportininkų iš daugiau nei 200 šalių. Noras kuo geriau pasiruošti paskatino ir didžiules investicijas į Paryžiaus miesto infrastruktūrą, pavyzdžiui, metro tinklo atnaujinimą, o vien Senos upės išvalymas miestui atsiėjo beveik 1,5 mlrd. eurų. Tad kokia yra olimpinių žaidynių kaina ir kodėl šalys nori jas organizuoti?

Išleidžia milijardus

Jau ne kartą bandyta nustatyti olimpinių žaidynių ekonominę naudą miestui ir šaliai. Didele dalimi, tyrimai rodo, ekonominė nauda tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu yra maža. Dešimt iš trylikos vasaros žaidynių iki 2016 m. generavo nuostolius, be to, visų žaidynių organizavimas viršijo numatytą biudžetą.

Dažnai miestams tenka ne tik atnaujinti esamą infrastruktūrą, bet taip pat pastatyti naujų stadionų, aikštynų ar baseinų. Negana to, žaidynių organizavimo kaštai kiekvieną kartą būna vis didesni. Skaičiuojama, kad surengti 1924-ųjų Paryžiaus olimpines žaidynes, kuriose dalyvavo tik kiek daugiau nei 3 tūkst. sportininkų, kainavo maždaug 9 mln. eurų. Šiais metais, preliminariais skaičiavimais, jos kainavo apie 9 mlrd. eurų. Skaičiuojama, kad žaidynės turėtų sugeneruoti 6,5–11 mlrd. eurų pajamų.

Kuo ypatingos?

Paryžiaus olimpinės žaidynės kaštų prasme šiek tiek skiriasi nuo buvusių, o suma, skirta organizuoti žaidynes, yra mažiausia per pastaruosius penkiolika metų. Rio de Žaneiro žaidynės kainavo daugiau kaip 20 mlrd., Londono daugiau kaip 15 mlrd., o Tokijo maždaug 13 mlrd. eurų (2022 m. kainomis).

Galiausiai, reikia nepamiršti ir kokią emocinę naudą toks renginys atneša šalies gyventojams.

Bėda ta, kad dažnai po pasaulinio lygio sporto švenčių, ar tai būtų olimpinės žaidynės, ar futbolo čempionatai, naujai pastatyta infrastruktūra yra mažai naudojama. Kartais, pasibaigus renginiui, naujai pastatyti pastatai ar stadionai apskritai daugiau nebūna naudojami. Tai matėme ir po vasaros olimpinių žaidynių Kinijoje, ir po pasaulio futbolo čempionato Katare, ypač akivaizdu tai buvo po vasaros olimpinių žaidynių Rio de Žaneire. Tad tai kelia ne tik ekonominių, bet ir tvarumo klausimų.

Šitai suprasdamas, Tarptautinis olimpinis komitetas stengiasi sumažinti augančius kaštus ne tik apribodamas sportininkų skaičių varžybose, bet ir olimpines žaidynes organizuojančioms šalims keldamas reikalavimą statyti kuo mažiau naujos infrastruktūros. Dar vienas reikalavimas – organizuojanti šalis turėtų sugeneruoti kuo mažiau CO2 emisijų, pavyzdžiui, naudodama atsinaujinančiąją energetiką ar kitus planetai draugiškus sprendimus.

Kodėl nori organizuoti?

Duomenys rodo, kad didžioji dalis olimpinių žaidynių generavo nuostolius. Tad kodėl šalys nori organizuoti žaidynes? Visų pirma, didelės investicijas prisideda prie ekonomikos augimo ir sukuria laikinų ar pastovių darbo vietas. Pavyzdžiui, Londono žaidynės atgaivino skurdžią miesto dalį, o pasiruošimas Rio de Žaneiro žaidynėms sukūrė daugiau nei 10 tūkst. laikinų darbo vietų.

Visų antra, tai yra minkštoji galia – Pekino olimpinės žaidynės buvo puiki proga Kinijai parodyti organizacinius gebėjimus ir pozicionuoti save kaip turtingą valstybę. Tą patį siekį galima buvo įžvelgti ir Sočio žiemos olimpinėse žaidynėse, kai buvo pasitelkta kultūra ir vertybės, formuojant žmonių nuomonę ir siekiant politinio pokyčio tarptautiniu mastu.

Turime nepamiršti ir mažiau ekonomiškai pamatuojamų dalykų, pavyzdžiui, kiek žinomumo šaliai ar miestui sukuria žaidynės. Ši nauda gali pasijusti tik ilguoju laikotarpiu ir yra sunkiai pamatuojama.

Galiausiai, reikia nepamiršti ir kokią emocinę naudą toks renginys atneša šalies gyventojams. Tai ypač aktualu Prancūzijoje, kurios politiką šiuo metu gaubia chaosas ir neapibrėžtumas. Trys ketvirtadaliai Prancūzijos gyventojų teigia, kad jie yra patenkinti, kad 2024-ųjų vasaros olimpinės žaidynės vyko būtent Prancūzijoje.