Milžinų paunksmėje: tarp Kauno ir Klaipėdos paskirstyta būtis

Pirmiausia turime kalbėti apie galimybes būti, vėliau – apie galimybes kurti ir galiausiai – apie galimybes ieškoti gyvenimo prasmės. Paradoksalu, tačiau meilė išminčiai paprastai sunkiai būdavo atskiriama nuo kultūros, o tai taip pat nėra lengva atskirti nuo gerovės ir vertės, kuri peržengia materialumo ribas.

Kartais svarstau: ar mus žmonėmis paverčia kreditinių kortelių skaičiai? Gal protas, kuris sukūrė mašinas, galinčias pergudrauti didžiąją dalį pasaulio gyventojų protų? O gal būtent tai, kad, vos ėmę mąstyti, ėmėme ir kurti? Tiek mūsų kasdienybė, sienos, tiek stotelėje į anapus nudailinti kapai – gal visa tai ir yra ženklas, kad esame žmonės? Ką turime pasaulyje atsisakę kūrybos ir socialiai įteisintos kultūros? Ar neateis pasaulio pabaiga tuomet, kai išnyks paskutinis kuriantis žmogus? O gal tai reikš tiesiog žmogaus išnykimą?

Dar Meistras su Margarita mus išmokė, kad rankraščiai nedega, o ramus savo egzistencijos persvarstymas drožinėjant rūpintojėlį, anūkų akyse tebūnant eiline senelio išmone, pasauliui skambėjo kaip išsaugoti vertas unikalus egzistencijos suvokimo būdas. Nes mes kūrėme ne kultūrą – buvo laikas, kai kūryboje svarstėme savo gyvenimą. Ir nė viena, gal ne visada grakšti mūza nenutilo skambant patrankoms tiek Prancūzijoje, tiek Anglijoje, tiek per dainuojančią revoliuciją Lietuvoje. Kūryba, it koks milžinas, meta savo jaukų šėšėlį ir mus kaitinančioje nuo 8 iki 17 val. kasdienybėje leidžia rasti atokvėpį.

Raseinių krašto istorijos muziejaus fondo nuotr.

Jei į kūrybą žvelgsime labai pragmatiškai, ją galima įkurdinti kultūros narvelyje. O kultūra yra prekė ir, beje, puikiai atsiperkanti, jei tik sugebi investuoti. Ji kuria ne tik abstrakčią ir dažnai taip nemėgstamą technokratų pridėtinę vertę, tačiau ir generuoja labai realią finansinę išraišką. Po truputį imame susimąstyti, kad gal vis dėlto būti kultūringiems apsimoka. Vis dėlto kartais, o periferijoje – ir labai dažnai. Tačiau nebėkime įvykiams už akių. Kad mus ištiktų šis suvokimas, reikia, kad pirmiausia kažkas kitas bestu pirštu: "Ponios ir ponai, jūs turite aukso!"

Šiuolaikinės technologijos užpildo istorinę atmintį ir tampa dar viena atrakcija rajone, kuriame garsiau nei kur kitur griaudėjo patrankos, o mūzos kartais vis dar tyliai niūniuoja iš kapo.

Turbūt tai frazė, kurią perkeltine prasme mums mestelėjo pasaulis Venecijos bienalės liūto pavidalu ir dabar per visus apdovanojimus Lietuvoje – nuo kultūros iki turizmo – skamba trijų neabejotinai nepakartojamų moterų vardai, o Venecijoje ilgiausios eilės laukė galimybės išvysti trupinėlį lietuviškosios saulės ir jūros. Labai tikiuosi, kad jų pavardės netils ir nurimus liūtų riaumojimui. Venecija mums atskleidė, kad vis dėlto čia pat, tarp mūsų, yra ypatingų kūrėjų, o kas tuomet gali parodyti, tarkime, Raseiniams, jog juose esantis kūrybinis užtaisas ne ką mažesnis nei Vilniaus ir Klaipėdos? O gal net dar didesnis? Gal net aplenktų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos net kartu sudėjus? Kiek rūpintojėlių reikėtų išdrožti ieškant šiandienos kultūros herojaus periferijoje?

Raseinių krašto istorijos muziejaus fondo nuotr.

Tad įsivaizduokite, kad staiga peržengiame egzaltuotą kultūros ir meno lauką, magistralėje, lėkdami iš Kauno į Klaipėdą, netyčia pasukame į šalį ir atsiduriame karo fronto linijos istoriškai sunokiotame lauke. Vietoje, kuri, patogiai parimusi tarp mūsų šalies milžinų, atmintyje glaudžia ne tik karo ir genocido siaubus.

Turėtume liautis kalbėję apie destrukciją – juk karas buvo seniai, tiesa? Kam kalbėti apie tai, kas sugriuvo, reikėtų imti ir statyti, statyti, statyti... Tačiau kodėl tada, pavyzdžiui, šiandien kaip niekad suskamba kino dramos "1917" gaida, susižerdama apdovanojimus, taip pat ir geriausio filmo kategorijoje?

Mūsų dar netolimoje atmintyje vis dar gyvas karas, nepraėjus nė 100 metų vis dar jaučiame, o ne tik žinome, kad du tokie karai įvyko. Tad ir čia, krašte prie Dubysos, apie karą dažnai nekalbama, bet kažkur giliai jaučiama. Oficialiai karas – muziejaus atributas, istorinis artefaktas, ne šiandienos problema. Ypač – už 76 km nuo Kauno, pavažiavus Klaipėdos link. Šiandien čia klesti ne ką mažesnis vartojimas nei Vilniuje ar Kaune, o per šventes suguža geltonais numeriais padabinti automobiliai. Šiandien čia puošiamasi praeitimi, kurioje – skambios pavardės: Maironis, Marcelijus Martinaitis, Eimuntas Nekrošius...

Filme "Atvykimas" ateiviai žmonijai atvežė dovaną – kalbą, kurią perpratus, suvokus ir išmokus, galėtum įveikti linijinio laiko ribas. Tuomet mūsų gyvenimo linija taptų vientisa, neskaidoma praeities, dabarties ir ateities. Kartais manau, kad, peržengus didmiesčio ribas, būtent tokios kalbos ir mokomasi. Tiesa, po truputį, galbūt net kiek pretenzingai neskubant, vis dar dažnai kojos nekeliant į dabartį, o apie ateitį galvojant itin baugščiai. Tačiau taip pat šiame praeities garbinimo rituale gimsta nauja kalba, kuri istoriją paverčia visais laikais vienu metu. O kas yra dabar?

Viename pirmųjų performansų festivalių "CREATurE Live Art", vykusiame Kaune, menininkų trupė "MeKuSa" materializavo Maironio eilėraštį ir Rotušės aikštėje tarp nesibaigiančių dūmų kamuolių nuolat aidėjo "Išnyksiu kaip dūmas" eilėraščio eilutės. O šiandien Raseinių krašto istorijos muziejus įgyvendino projektą, kuriame Maironio tėviškė ir gimtinė susipynė tarp istorijos ir dabarties. Kaune tai buvo atmintyje nugulęs performansas, Raseiniuose tai tampa nesibaigiančia gyvenimo menine akcija.

Raseinių krašto istorijos muziejaus fondo nuotr.

Pamatai nebėra įsispaudę į žemę, tačiau nudailinti projekcijomis, kurių net labai tiesiogiai galima pasisemti iš šulinio. Šiuolaikinės technologijos užpildo istorinę atmintį ir tampa dar viena interpretacija ir atrakcija rajone, kuriame garsiau nei kur kitur griaudėjo patrankos, o mūzos kartais vis dar tyliai niūniuoja iš kapo.

Ar milžinų paunksmėje glaudžiasi dar nesubrendęs milžinukas, kuris savo kūrybinį potencialą atskleis pirmosios brandos metais, iki kurių žingsnis po žingsnio einama? Ar projekcijose paslėpta istorija prabils šiandienos ne tik didmiesčio išlepintam, kartu ir kultūrinei išmonei labai tolerantiškam žmogui, bet ir vietos gyventojui, kuris, gamindamas žalius kryžius, užmiršo kaip išsidrožti rūpintojėlį, kuriame telpa visa pasaulio samprata, slypi gyvenimo prasmė?

Ar gali nugriūti gigantiškos kultūrinės sienos, atverdamos kelią kūrybai? Ne reprezentatyviai, kviečiančiai atvykti, lankyti, atrasti, bet tai, kuri kviečia grįžti ir nebeišvykti?

Pasandravyje galima išvysti, kad Maironis klydo: kultūrinė atmintis, o ir Raseinių krašto istorijos muziejus neleis jam išnykti kaip dūmui, neblaškomam vėjo. Dūmai nenyksta, dūmai gimsta iš ugnies, o ugnis dažniausiai šildo, ypač neatėjusios ir nesibaigusios žiemos fone.

Neabejotina, kad Maironį minės vardo nespėliojant, o neabejotinai žinant kaip vieną iš neužmirštamų, kaip tą, kurio ugnies neužgesintų joks lietus. Tokios ugnies pradėkime ieškoti ne tik kultūros sostinėje, tačiau kad ir 76 km už jos. Tad pavadinkime tai įžanga į žodžių ir jausmų kelionę po Kauno regioną ir šįkart apsistokime Raseinių rajone.



NAUJAUSI KOMENTARAI

asmuo

asmuo portretas
ALE KOKIU KVAILU PASITAIKO BETRASOluz atlygi

re

re portretas
Olandijoje kultūra pasklidusi tolygiai- tarp Amsterdamo, Roterdamo, Hagos,Utrechto bei nedidelių miestelių Enschede,Arnhem,Groningen, Leiden,Apeldoorn nėra tokų ryškių skirtumų,kaip kad Lietuvoje tarp didžiųjų miestų ir miestelių.

tomas

tomas portretas
Na, jeigu apsistojome, tai ir žvalgytis pradėkime.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

  • Apie Prezidento inauguraciją
    Apie Prezidento inauguraciją

    Vilniaus burbulas nepatenkintas kviestinių svečių sąrašu, nes jis sudarytas ne pagal jų lūkesčius. ...

  • Laisvę tvoroms!
    Laisvę tvoroms!

    Tvora yra vienas paprasčiausių statinių. Tačiau kai atidžiau pasižvalgai po teritorijų perimetrus, pamatai, kad paprastumas apgaulingas. Arba net nėra jokio paprastumo. Sudėtingumas yra tai, kad visiškai panašių tvorų net nepasitaiko. ...

    1
  • Sifilio garbės magistras
    Sifilio garbės magistras

    Ar didžiausias visų laikų socializmo mesijas Vladimiras Iljičius Uljanovas (1870–1924) galėjo sirgti sifiliu? Atsakyti į šį klausimą sunkiau nei sukurti baleto spektaklį apie Heinzo Alfredo Kissingerio (1923–2023) gyvenimą. ...

    2
  • Kauno meras: vargas dėl proto, kai bandai tik kritikuoti
    Kauno meras: vargas dėl proto, kai bandai tik kritikuoti

    Pirmadienį atidengėme Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro Jogailaičio skulptūrą. ...

    169
  • Plaukimas krauliu
    Plaukimas krauliu

    Po šimto metų pertraukos Paryžius vėl alsuoja olimpine dvasia, kuri visu grožiu suspindės jau kitą savaitę. Ta proga net oro uostų darbuotojai paskelbė atšaukią streiką (žinoma, prieš tai pasiekę susitarimą dėl premijų). Tr...

  • D. Trumpas ir poligonas
    D. Trumpas ir poligonas

    Pasikėsinimas į buvusį JAV prezidentą ir dabar jau esamą respublikonų kandidatą į prezidentus Donaldą Trumpą ir viesulas Šiaulių rajone. Šios dvi aktualijos savaitgalį Lietuvoje aptarinėtos labiausiai. Apie viesulą viskas aiš...

    3
  • Moralė – numesta į spintelę
    Moralė – numesta į spintelę

    Ačiū buvusiai ministrei M. Navickienei – ji prašalino tas tamsumas, už kurių slepiasi mūsų politikierių moralinės fizionomijos. Juk skristi į Dubajų brangiai atostogauti privačiu lėktuvu ir dar nemokamai – gi tai mūsų skudurin...

    11
  • Kaip Lietuvos gamintojai atlaikys sulėtėjusį euro zonos pramonės atsigavimą?
    Kaip Lietuvos gamintojai atlaikys sulėtėjusį euro zonos pramonės atsigavimą?

    Naujausi euro zonos pramonės rodikliai gerų žinių neatnešė ir indikuoja apie vėl sulėtėjusį atsigavimo ciklą. Nors Lietuvos gamintojai iki šiol iššūkių kupiną situaciją vertė naujomis galimybėmis, panašu, kad ...

    3
  • Kodėl nemylime artimo savo?
    Kodėl nemylime artimo savo?

    Praošė 100-oji Dainų šventė. Įspūdinga. Didinga. Jaudinanti. Net ir stebėdami renginius nuotoliu ne vienas ašarą braukėme. Tačiau būta ir ne tokių šviesių niuansų. Vėl užlipta ant to paties grėblio – maitinimas...

    7
  • Kremliaus gerovės valstybė
    Kremliaus gerovės valstybė

    Karinis pažeminimas prie Vyslos (1920 m. rugpjūtis) ir artimos bičiulės Elisabeth-Ines Stephane d’Herbenville (1874–1920) mirtis (tų pačių metų rugsėjo 24 d.) ligotam Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (1870–1924) kūnui ir protui turėjo...

    3
Daugiau straipsnių