Šiuo metu yra žinoma, kad Josifas mėgo vakarėlius, gausius sovietinio elito atstovų susibūrimus ir iškylas gamtoje, tad jo kompanijoje visada sukosi bent keli nomenklatūros veikėjai, jų „damos“ ar vaikai.

Pasakojama, kad per šias linksmybes politikos taip pat nebūdavo išvengta. Jauni, apie sėkmingą karjerą svajojantys veikėjai vis stengėsi padaryti naujajam carui įspūdį, vyresni apgirtę ir išpampę nuo ėdalo nomenklatūrininkai regzdavo intrigas ar sudarinėdavo „sandorius“, jų patelės ir vaikai liežuvaudavo, žaisdavo bei kitaip linksmindavosi, o nuo svečių kiek atsiribojęs Josius kartu su Viačeslavu Michailovičiumi (1890–1986) sudarinėdavo katalogus žmonių, kuriuos derėtų utilizuoti.

Viačeslavas Josiui buvo artimas dar ir tuo, kad jo žmona, nekvaila ir koketuoti linkusi semitų atstovė Polina (1897–1970), buvo bene pati geriausia raudonojo caro sutuoktinės Nadeždos Sergejevnos (1901–1932) bičiulė. Patsai Viačeslavas dievino savo žmoną (kiti nomenklatūrininkai jį vis lengvabūdiškai patraukdavo per dantį, kad šis yra „po padu“), o jų dukra Svetlana buvo tokia išpaikinta, kad kai kurie asmenys ją pradėjo pašaipiai vadinti Kremliaus princese.

Viačeslavo ir Polinos šeimą gal ir galima laikyti laiminga, tačiau paties Kremliaus patriarcho šeiminis gyvenimas tikrai nebuvo tobulas. Nadežda Sergejevna, kaip ir jos pirmtakė Jekaterina Svanidzė (1885–1907), buvo labai daili, tačiau gan šalta, griežta, bolševikiškai šventeiviška, ir niekas nepamena, kad ji būtų turėjusi humoro jausmą (jos žiaurusis sutuoktinis šia savybe pasižymėjo). Spėjama, kad Nadeždą kamavo įvairios psichikos ir kūno ligos, o isterijos bei depresijos priepuoliai, kaip ir triukšmingi barniai su Josiumi, buvo vieša paslaptis.

Gimusi ir augusi spalvingoje revoliucionierių bei bohemos plevėsų aplinkoje, auginta pasileidusios motinos (Nadeždos gimdytojai patiko vyrai iš Kaukazo, tad spėjama, kad ji galėjo turėti romaną su savo būsimuoju žentu) ir su ekstremistais bendraujančio tėvo, dabar Nadia stengėsi gyventi visiškai kitokį, nors ir visam tam ideologiškai artimą, gyvenimo būdą.

Ji laikėsi bolševikiškų pažiūrų ir dažniausiai dirbdavo partijos šulų sekretore (spėjama, kad ji galėjo būti Josiaus asmeninė šnipė bei skundikė) ir puikiai suprato, kad kelias į utopinę santvarką bus kruvinas, tačiau ekspertai teigia, jog išbuožinimo ir kolektyvizacijos priemonės bei padariniai Nadios galvoje sėjo vien negatyvias emocijas.

1921 m. pavasarį ji pagimdė būsimąjį alkoholiką-lakūną Vasilijų (1921–1962), o baigiantis 1926 m. žiemai – dukterį Svetlaną (1926–2011), kuriai Josifas Visarionovičius rodė ypatingą švelnumą.

Josiui skirtose ekspertų knygose neretai galima rasti priešais fotoobjektyvą įamžintų kadrų, kuriuose SSRS diktatorius meiliai laiko dukterį paėmęs ant abiejų rankų ir ją bučiuoja į skruostą arba vaizdelių, kuriuose paaugusi, išoriniu kuklumu pasižyminti tikroji Kremliaus caraitė vieną savo rankutę valiūkiškai atrėmusi ant tėtušio peties, o kitą – ant kokios nors nomenklatūrinės vidutinybės.

Tėvo ir dukters idilė pradėjo blėsti 1932 m. lapkritį, kai minint penkioliktąsias 1917 m. revoliucijos metines, jų dvarą sukrėtė dar vienas paslaptingas ir niūrus įvykis.

Tą vakarą Josius ir Nadia Vorošilovų bute vykstančiame triukšmingame vakarėlyje vis siekė vienas kitą paerzinti bei išprovokuoti.

Kasdieniame gyvenime puritoniškai kukliai besirengianti Nadia šia progą užsivilko iš Berlyno atvežtą prabangią suknelę ir iškeitė savo už vergovės panaikinimą kovojančios kvakerių aktyvistės kuodą į laisvamaniškesnę šukuoseną, bet, nesulaukusi iš vyro pagiriamojo žodžio, nusprendė pašokti su savo krikštatėviu, žymiu ištvirkėliu Abeliu Safronovičiumi Jenukidze (1877–1937).

Caras žmonai skolingas neliko ir, jai sėdint šalia, pradėjo atvirai flirtuoti su savo draugo Aleksandro Iljičiaus Jegorovo (1883–1939) žmona aktore Galina, mėtydamas į ją iš duonos suminkytus rutuliukus. Josius neretai linksmindavo vaikus ir moteris, mėtydamas į juos maisto gabalėlius, tad galima kelti prielaidą, kad žmogus, apie kurio žiaurumą ir nuožmumą kuriamos legendos, asmeninio gyvenimo srityje neretai elgdavosi kaip lytiškai bręsti pradėjęs ir savo organizmo pokyčių bei keistų minčių išsigandęs padauža.

Atėjo laikas pakelti taures ir išgerti už šventę, tačiau Nadežda dėl asmeninių ar politinių priežasčių atsisakė tai padaryti. Josius įsiuto ir pradėjo šaukti, o Nadežda taip pat susierzino bei ėmė kalbėti vis pikčiau ir pikčiau. Galiausiai ji išlėkė iš kambario, o geriausia carienės drauge tituluojama Polina išbėgo paskui ją.

Spėjama, kad eidamos gatve Nadia ir Polina daug kalbėjosi, o padariusios fundamentalią išvadą, kad visi vyriškos lyties padarai yra kiaulės, išsiskyrė. Tą patį vakarą Nadežda nusižudė, šaudama sau į krūtinę (šiai versijai ekspertai pritaria labiausiai).

Likus keleriems metams iki Nadios mirties, Josiaus šeimos vos nesukrėtė tragedija, kai jo ir J. Svanidzes sūnus Jakovas (1907–1943), tuomet jau palaikęs ryšius su savo tėvo naująja šeima, taip pat pabandė pasitraukti iš gyvenimo. Caras pareiškė, kad ši jo atžala net nusižudyti nesugeba.