Nejautros formos

Pasaulis ir Lietuva šiais laikais pasiekė tokį būvį, kuriame jautrumas ir atidumas kitam ir kitokiam yra labiau balastas nei žmogiškoji vertybė. Vis daugėja asmenų, kurie itin jautrūs, kai kalbama apie juos ir vienaip ar kitaip su jais elgiamasi. Vis mažėja žmonių, kurie nuoširdžiai ir giliai jaudintųsi ir išgyventų dėl artimojo sėkmių ir nelaimių.

Tokiame kontekste verta klausti, iš ko kyla jautrumas, kaip jis išsiugdomas ir kaip prarandamas. Į šiuos klausimus galima bandyti atsakyti įvairiai, tačiau paprasčiausia ir lengviausia tai atlikti padarius labai pagrįstą prielaidą, pagal kurią žmogaus jautrumą įmanoma ugdyti muzikiniu išsilavinimu ir tiesiog pasiūlant jam melomaniškąjį aplinkos jautimo ir suvokimo būdą. Nuo senų, tradicinių laikų Vakarų Europoje klasikinė muzika buvo ne tik prestižo, industrijos, bet ir įsiklausymo į garsą ir žmogų mokymosi galimybė. Stebint XX a. muzikos raidą, tampa akivaizdu, kad šis menas tapo tiesiogine visuomenės gyvenimo pokyčių atspindžio erdve – kuo mažiau jautros socialiniame, politiniame gyvenime, tuo mažiau jos ir kultūroje, mene, muzikoje. Theodoro Adorno iki tobulybės išvystytoje atonalinėje muzikoje, kurioje atmetama ištisa garsų harmonizavimo tūkstantmetė tradicija, išgirstame visus šiuolaikinio žmogaus, metaforiškai sakant, stovinčio prie aklinos sienos, klausimus ir dilemas. Kita vertus, minėto kompozitoriaus garsynas leidžia dabarties individui pailsėti nuo pervarginančių sistemų ir nesibaigiančio valdžios kišimosi į asmens gyvenimą, pasirinkimus ir perspektyvas. Atonalinė muzika ir atskleidžia tą aklavietę, kurioje esame, ir pasiūlo kelią, kuris veda į švaresnį mąstymą ir pagavesnį aplinkai jautrumą.

Filosofas Leonidas Donskis knygoje „Neapykantos formos“ seniau nei prieš dešimtmetį irgi analizavo ir interpretavo jautrumo formų nykimą. Pasak mąstytojo, nejautra prasideda nuo abejingumo kitam žmogui ir baigiasi pastarojo neapykanta, įgaunančia žudymo ir naikinimo pavidalus. Suprantama, kalbėta apie Holokaustą ir kitas masines žmonijos tragedijas. Šiandien beveik visi sutinka, kad mūsų gyvybės formai „kažkas yra atsitikę“, „kad iš istorijos nesimokome“, tačiau beveik niekas, išskyrus lėčiau rašomų filosofinių, sociologinių, politinių traktatų autorius, neklausia, iš ko kyla dabartinės masinės būsenos – vėl atsinaujinę karai ir kitos globalios negandos. Vis dėlto, geriau pagalvojus, į tokį kvestionavimą beveik nebereikia ieškoti dabartinių autorių tekstų, nes daug kas arba beveik viskas šiomis temomis parašyta XX a. antrojoje pusėje. Vienintelis ginklas, leidžiantis mūsų laikų žmogui išvengti abejingumo, neapykantos ir kad ir netiesioginio dalyvavimo masinėse žudynėse ir karuose, yra atmintis, siekianti ne primityvų savojo gyvenimo nostalgišką retrospekcinį žvilgsnį, o įveikianti vieno žmogaus memorijos galias ir pasiekianti kolektyvinės atminties lygmenį, kuriame ir Holokaustas, ir kitos baisybės yra mūsų amžinoji šiandiena, nuolat žadinanti sąžinę.

Kai atminties stinga, stiprėja žmogaus dėmesys sau – tai gerontologijos mokslo tiesa, kuri lengvai pastebima bandant bendrauti su daugeliu vyresnio amžiaus žmonių. Tačiau mūsų dienomis atminties galių stoka nėra vien tik amžiaus tarpsnių psichologijos atradimas, o masinė visuomenės būsena. Iš esmės esame beprarandantys galią kasdienybėje palaikyti tarpasmeninio „aš“ ir „tu“ bendravimo procesą. Tiesa, daugelis vis dar turime artimųjų, kaimynų, giminaičių, kolegų komunikacijos ratą, bet, besikalbant tarpusavyje, įsiklausymo ir bandymo išgirsti pastangų vis mažėja. Ši visuomenės gyvenimo slinktis lengvai pastebima atkreipus dėmesį į mūsų verbalinę kalbą: į daugelį pasakojimų apie įvairias situacijas, jausmus, mintis reaguojame savo trumpais standartiniais atsakymais, kuriais tarsi ginamės nuo autentiško tarpasmeninio bendravimo. Esame beveik praradę gebėjimą dialogu išvystyti tokį pokalbio pasakojimą, kurio autorius būtų ne vienas, o du ar daugiau žmonių. Vietoj to vis labiau panyrame į nesąmoningą būseną, kurioje susitelkiame į savo problemas, klausimus, poreikius, neleidžiančius girdėti kito žmogaus.

Šiame dešimtmetyje ypač sparčiai besivystančioje dirbtinio intelekto terpėje visų minėtų atminties, dialogo ir kitokių atavizmų jau beveik nebereikia. Mūsų, kaip visuomenės narių, sėkmė ir kapitalas priklauso ne nuo sąveikos su žmonėmis, o nuo savo pačių technologizavimo laipsnio. Kuo labiau esame primenantys mašinas, kompiuterius, tuo geriau mums sekasi įveikti kasdienio profesinio gyvenimo keliamus uždavinius. Technologijai nereikia autentiško žmogaus – ji visais savo pajėgumais tvirtina, kad jokio unikalaus gyvenimo beveik nėra, nes viskas tėra kodas, komanda ir užklausa. Šiandienos žmogaus jautrumo jau nebepurena įsigilinimas į kokią nors socialinę ar kitokią problemą – neišsprendžiamų klausimų vis mažėja. Be minėtų anachronistinių lūkesčių gyventi ir patogiau, ir lengviau.

Kita vertus, technikos akivaizdoje žmogus, nors jau sunkiai pamena, kas yra gyvas ir nuoširdus pokalbis, dar ilgisi komunikacijos. Čia į pagalbą ateina socialiniai tinklai, kurie paradoksaliai yra jokie ne socialiniai, nes tarpasmeninė sąveika juose yra redukuota iki minimumo – dominuoja egoistinis dėmesio sau troškimas. Galima tik prognozuoti, kad senatvinės demencijos medicininė diagnozė ateityje bus nustatoma vis jaunesnio amžiaus žmonėms. Kai ryšys su aplinka yra prarastas, proto likučiai žmogų tiesiog apgaudinėja, o paskui ir visai palieka.

Visų šių pokyčių esminis katalizatorius slypi virtualybės išradimo poveikyje. Šiuolaikiniam žmogui jau nebereikia liesti kito gyvo žmogaus, nes, jei tai ir vyksta, tai vis labiau suprantama, kaip dviejų beveik robotų sąveika. Dabartiniam individui visų svarbiausia yra, lyg antikiniame mite apie Narcizą, paliesti savo atvaizdą ir taip įsitikinti, kad vis dar gyvenama. Ekrano kultūra, masinis vartojimas ir kasdienybės technologizavimas, viena vertus, teikia galimybių tarsi liesti savo virtualųjį atvaizdą, o kita vertus, vis labiau byloja apie tai, kad esame dvasiškai jau beveik mirę arba beprarandantys didžiąją dovaną – jautrumą. Šis ilgus amžius pasaulio mene ir humanistikoje egzistavo kaip liudijimas, kad žmogaus fizinė ir jausminė gyvybė yra tokios vertės, kokios niekada nesukūrė ir nesukurs jokios staklės ar mašinos, kurios niekada neturėjo nė mažiausio jautrumo krislo, neįmanomo pamėgdžioti nei kitam žmogui, nei kompiuteriui.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Al Razis

Al Razis portretas
Vėl skamba varpai: atidumas kitam - balastas; minčių tarša; atotrūkis nuo kolektyvinės atminties ir išminties aruodų; ekonominės sėkmės prioritetas; senatvinės demensijos jaunėjimas; tapsmas rinkos statistiniais vienetais; virtualybės viršenybė prieš natūralią būtį; gruobuoniškas vartojimas; technokratėjimas ir pan. Kam jie skamba? Jie skamba mums! Bet kokio lygmens ir formos švietimo tikslas privalo būti - ugdyti klausą šių varpų gaudesiui. Deja, klerkų mintys užterštos programų šiukšlėmis. Tad imkimės to patys!

holokaustas 2

holokaustas 2 portretas
Žudikų siautėjimas Gazos ruože
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

  • Ruandos putinų derlius
    Ruandos putinų derlius

    Nuo 1994-ųjų balandžio 7 d. iki tų pačių metų liepos 15 d. Ruandoje vykusi masinių skerdynių ir prievartavimo orgija – viena paskutiniųjų ir pačių šlykščiausių XX a. politinių niekšybių. ...

    4
  • Muziejų atlaidai
    Muziejų atlaidai

    Nors Vieversio diena – šiandien, šie pavasario šaukliai parskrido jau prieš dešimtį dienų. Tik nieko gero tai nežada: sakoma, kad, vieversiams sugrįžus anksčiau nei vasario 24-ąją, dar ilgokai bus šalta. ...

  • Kaip motyvuoti darbuotoją dirbtinio intelekto eroje?
    Kaip motyvuoti darbuotoją dirbtinio intelekto eroje?

    Ar robotai tikrai atims iš mūsų darbą? – klausimas, kaip niekad garsiai skambėjęs dirbtinio intelekto (DI) bumu pramintais 2023-iaisiais. Nors DI įtaka pokyčiams darbo rinkoje yra neišvengiama, artimiausioje ateityje neapsieisime be ...

  • Gyvenimo pergalė
    Gyvenimo pergalė

    Nors už lango vis dar karaliauja žiema, sporto sirgaliai mintimis vis dažniau nusikelia į ateinančią vasarą. Iki Paryžiaus olimpinių žaidynių lieka vos penki mėnesiai. Prieš didžiausią ne tik šių metų, bet viso olimpinio ciklo įv...

  • Linkiu, kad Juditos pergalė įvyktų ne tik teatro scenoje
    Linkiu, kad Juditos pergalė įvyktų ne tik teatro scenoje

    Antonio Vivaldi „Juditos triumfas“ atgimė po aštuonerių metų, pernai, pirmaisiais didžiojo Ukrainos karo metais. Judita nukirto Holoferno-Putino galvą ir ši nuriedėjo. Nuo premjeros praėjo metai, karas vyksta jau dvejus metus i...

    2
  • Infliacija įveikta, bet ar ilgam?
    Infliacija įveikta, bet ar ilgam?

    Iki 2022-ųjų vidurio kone ištisą dešimtmetį gyvename nulinių ar net neigiamų palūkanų aplinkoje. Jas centriniai bankai grindė poreikiu skatinti ekonomiką ar išvengti defliacijos. Situacija prieš kelis metus dramatiš...

    3
  • Mokslininkė griauna maisto etikečių mitus
    Mokslininkė griauna maisto etikečių mitus

    Praėjusių metų statistika rodo, kad net 67 proc. pirkėjų vadovaujasi informacija, nurodyta ant maisto produktų etikečių. Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto mokslininkės Aelitos Zabulionės, tikrinti maisto etiketes yra svarb...

  • Auka už laisvę
    Auka už laisvę

    Šiandien Romui Kalantai būtų sukakę 71-eri. Nors išgyveno jis tik kiek daugiau nei 19 metų, jo vardas jau daugiau nei pusė amžiaus tapatinamas su Lietuvos laisvės liepsna tikrąja ta žodžio prasme. „Dėl mano mirties kalta tik sant...

    8
  • Skandalingojo pastato Kunigiškių kopose savininkei – jau ketvirtas nepalankus teismo sprendimas
    Skandalingojo pastato Kunigiškių kopose savininkei – jau ketvirtas nepalankus teismo sprendimas

    Vakar Palangos savivaldybės administraciją pasiekė Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegijos priimtas sprendimas atmesti dar vieną, jau kažkelintą, buvusio karinio radiotechninio posto savininkės skundą dėl neva n...

    5
  • Uždari teniso kortai Palangoje – jau nebe svajonė
    Uždari teniso kortai Palangoje – jau nebe svajonė

    Šiandien išduotas statybos leidimas: uždari teniso kortai Palangoje – jau nebe svajonė. ...

Daugiau straipsnių