Netikras gėris ir tikri sentimentai

Nuo sovietmečio mus skiria jau daugiau kaip trys dešimtmečiai, tačiau visuomenei prieinamais (ne tik fizine, bet ir turinio pateikimo prasme) šio laikotarpio tyrimais negalime pasigirti.

Atkūrus nepriklausomybę, nebelikus cenzūros, atsivėrus archyvams, pirmiausia siekta ištirti šalies valstybingumo praradimo aplinkybes, rinkti medžiagą apie rezistenciją – juk tebebuvo gyvų jos dalyvių, masinių trėmimų aukų. Atskleisti okupacinės sovietų valdžios struktūrą, nacionalinio identiteto naikinimo politiką, jos įgyvendinimo mechanizmus, represinio aparato veiksmus buvo svarbu ir siekiant įvertinti KGB veiklą, susisteminti kontekstus, kad būtų galima atlikti sovietmečiu aktyvios kartos auditą.

Plačiajai visuomenei skirtų istorinių knygų lentynose radosi labai skirtingos turinio ir pateikimo prasme literatūros: nuo fotografuotų tarpukario ar išeivijoje išleistų veikalų, istorikų monografijų iki neredaguotos tremtinių publicistikos. Nuo tarpukario valstybingumui, politikos ir kultūros tradicijų raidai, atskiriems visuomenės veikėjams, menininkams skirtų dalykinių knygų iki to laikotarpio įkvėptos grožinės literatūros.

Kas kita – sovietinė kasdienybė. Joje gyveno vidutinis statistinis Lietuvos SSR pilietis, ją atsimena tie, ką sociologai vadina pagrindiniais nostalgijos sovietmečiui puoselėtojais – gimusieji 1976–1982 m.

Ši tema nebuvo svetima televizijai, periodiniams leidiniams – laikraščiams, žurnalams, vėliau ir portalams, greitai supratusiems, kad raktažodis „sovietmetis“ – pigus būdas suvilioti skaitytoją. Tereikia pakalbinti anuometę prekybos bazės darbuotoją, Kalėdų šventei skirtame tekste paskelbti autentišką pyragėlių („iš mokyklos valgyklos, po penkiolika kapeikų“) receptą, – ir auditorijos dėmesys garantuotas.

Panašiu keliu ėjo ir pelno siekiančios leidyklos, siūliusios į greitą tiražo pardavimą, o ne kokybišką analizę orientuotus memuarus. Rimtesnės išleido vieną kitą sovietmečio įkvėptą grožinės literatūros kūrinį, atidavė duoklę aktoriams, rašytojams, dailininkams, leisdamos jų atsiminimų arba atsiminimų apie juos knygas. Vien ko vertas Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodęs intymių atsivėrimų turtingas Juozo Baltušio dienoraštis, paviešintas praėjus ketvirčiui amžiaus nuo jo mirties. Tačiau šio žanro knygų misija – atskleisti žmogų, o ne atgrasios epochos subtilumus.

Tik jos, išleistos nišinių leidyklų ar mokslo institucijų, ten ir liko – nišinėse leidyklose ir mokslo institucijose. Nematomos, jei neieškomos specialiai.

Ne, akademinė bendruomenė neignoravo pralaimėjimui pasmerkto komunizmo statybų eksperimento. Kiek atokiau nuo viešų diskusijų apie Žaliojo tilto, paminklų cvirkoms ir merkurijų architektūros vertę, dirbo karta, kuriai šis laikotarpis yra įdomus ne kaip ekshumuotas iš istorijos kapinyno, bet dėl asmeninio smalsumo. Anot vieno tokių sovietmečio analizei atsidavusių tyrėjų, produktyvumu ir teksto lengvumu žavinčio istoriko Tomo Vaisetos, norinti rašyti „apie savo tėvus ir savo tėvams“.

Visa atmenančiame „Google“ archyve aptiksime ženklų, kad pastaruoju dešimtmečiu pasirodė ne viena knyga apie visuomenę, kuri sovietinėje tikrovėje sugebėjo išlikti nesovietine, apie kultūros bendruomenę, institucijų transformacijas, literatų kūrybinio išgyvenimo peripetijas, literatūros motyvus, architektūros tendencijas. Daugybė puikių knygų! Tik jos, išleistos nišinių leidyklų ar mokslo institucijų, ten ir liko – nišinėse leidyklose ir mokslo institucijose. Eiliniam skaitytojui nematomos, jei neieškomos specialiai. Nors... gal jam ir neskirtos? Tam, kad norėtum gilintis į popieriun išguldytus pokalbius apie sovietinį literatūros lauką, turi juo domėtis. O jei esi tik vidutinis statistinis ir tau knietėtų pažinti po prekystaliu slėptą sovietmetį, o ne anuomečių intelektualų dvasinio tyrimo išsaugojimo receptai ar elito santykių aiškinimosi vingrybės?

Tam statistiniam vidutiniokui netolimos praeities tyrinėjimus atstojo televizijos (pseudo)dokumentika ir interviu su partinius veikėjus aptarnavusiomis padavėjomis. Kad toks tikrų, o ne pikantiškų žinių deficitas turi ilgalaikių padarinių, tapo akivaizdu, kai „raudonasis“ laikmetis populiariajame diskurse ėmė lietis legendomis. Jei nežinai, kaip buvo iš tikrųjų, manai, kad atminimuose užsifiksavęs įvaizdis ir yra tikrovė. Disidentai, režimo suvaržymai? Buvo, bet... kažkur toli nuo komunizmo statybose pasyviai dalyvavusio eilinio žmogaus kasdienybės.

Banalusis „to tikrojo“ sovietinio plombyro motyvas išaugino nostalgiją jau ne tik vaikystės kavinėms su puošniomis freskomis ar vitražais. Prisiminimai apie senuosius multikus it magnetas geležį į mūsų namus pritraukė ir naujausių laikų animacijos serialą apie Mašą ir lokį, sugrįžo tradicija metus palydėti su „Likimo ironija“, socialinių tinklų vartotojai ėmė kvatotis ir verkti, laikindami iš sovietinių motyvų sukurtus juokelius ir nostalgiškus pasakojimus.

Atrodė, kad toji ranka pasiekiama praeitis gerai daliai nepriklausomos Lietuvos visuomenės kompensuoja „dvasinių ryšių – gailestingumo, empatijos, atjautos vienas kitam, paramos ir savitarpio pagalbos – deficitą“. Turbūt nustebsite, tačiau ši citata – iš Rusijos diktatoriaus 2012-ųjų metinio pranešimo. Jame jis iš užmaršties sugrąžino ir garsiąją savoką „Духовные скрепы“ (dvasinės jungtys), suteikdamas jai naujų prasmių. Šiandien jau žinome, kad nuo popkultūros – tiek menančios SSRS laikus, tiek kuriamos naujos, atkartojant senuosius penkiolikoje respublikų atpažįstamus motyvus, – Kremlius ir pradėjo lipdyti savąją sovietinės imperijos atkūrimo ideologiją.

Tik ar galima kaltinti visuomenę, kad ji ilgisi išdaigų pionierių stovykloje, jei niekas nepasakoja apie tos vaikystės užkulisius su nepilnamečių abortais? Kad pas senelius kaime pirmuosius kelerius gyvenimo metus praleido ne dėl tyro oro ir šviežio karvės pieno, bet kad motinos privalėjo grįžti į darbą, buvo priverstos atplėšti nuo savęs dar žindomus kūdikius. Žinodamas kontekstą, kitaip perskaitai ir jauniems tėvams skirtą seną knygą, kurioje primygtinai nerekomenduota nešioti verkiančių kūdikių – esą jie pernelyg pripras.

Kodėl septintąjį dešimtmetį be didelių pažinčių dar buvo galima įsigyti ananasų, o 1983-iaisiais – jau nebe? Kaip apskritai veikė deficito ekonomika ir kas iš jos pelnėsi? Kur link vystėsi Lietuvos inžinerija, kokia buvo tikroji, o ne ataskaitose Maskvai piešiama pramonės padėtis. Kodėl „Landsbergio sugriauti“ kolūkiai – tai ne gerai apmokamas darbas pramaišiui su linksmomis šventėmis, bet pirmąją tikrą sovietmečio kartą ir visas paskesnes, Lietuvos kaimo kultūrą sunaikinęs virusas, kurio padarinius aprašė Romualdas Granauskas apysakoje „Gyvenimas po klevu“?

Labai jau ilgai laukėme atsakymų į šiuos neseną praeitį iliustruojančius klausimus. Tiek ilgai, kad, dairydamosios naujų veiklos nišų, sovietmetį pagaliau atrado ir leidyklos. 2021 m. buvo perleista prof. Danutės Gailienės knyga „Ką jie mums padarė“ (pirmą kartą išleista 2008 m.) – knyga, kurioje galima rasti paaiškinimus apie sovietmečio represijų, okupacijų traumų padarinius ištisoms kartoms, mūsų elgesiui. Tekstas, kuriame moksliniais tyrimo metodais pagrįsti argumentai pateikiami kiekvienam įkandamu stiliumi. Kodėl mes tokie įtarūs, kodėl slepiame jausmus, bijome išsakyti savo nuomonę, kur rasti stiprybės, – atsakymus pateikianti nediduko formato pustrečio šimto puslapių knygelė drąsiai galėtų atsidurti tarp dabar taip madingų populiariosios psichologijos vadovų.

2022-ųjų Metų knygos rinkimuose Publicistikos ir dokumentikos kategorijose tarp penkių leidinių net du buvo šį istorinį laikotarpį tyrinėjančios plačiajai visuomenei skirtos monografijos (Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ (leidykla „Baltos lankos“) ir Dalios Leinartės „Neplanuotas gyvenimas: šeima sovietmečio Lietuvoje“ (leidykla „Aukso žuvys“). Baigiantis 2023-iesiems pasirodė autorių kolektyvo monografija „Gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais“ (leidykla „Lapas“), Birutės Tranavičiūtės „Deficito visuomenė. Sovietinė lengvosios pramonės gaminių reklama XX a. 6–9 dešimtmečiais Lietuvoje“. Nors šitos knygos paremtos solidžiais tyrimais, jų leidėjai nesustojo pusiaukelėje – investuota ir į knygų rinkai draugiškesnę formą (taip, šių dienų vizualizuotame pasaulyje iliustracijos labai svarbu), informacijos sklaidą. Gal tai ir yra ženklas, kad artinasi mitų apie tariamą sovietmečio gėrį griovimo metas?



NAUJAUSI KOMENTARAI

ką valdė sovietai

ką valdė sovietai portretas
sovietų sojūze? Ogi nieko. Niekas net nežinojo kas kiek laiko vyko sovietų suvažiavimai. Kas kita komunistų partija. Tai tos suvažiavimų medžiaga buvo privaloma. Ypač XXV. Gyvenau kaišiadorių rajone. Sovietų pirminyko niekas nežinojo. Užtat pirmą komunistę Greičiuvienę visi. Kaip ir LTSR komunistus. O sovietų pirmininkų nebent lanzbirzgį.

vištos rašliava

vištos rašliava portretas
koks dar sovietmetis be vadovaujančio komunistų partijos vaidmens?
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

  • Strateginė migla
    Strateginė migla

    Agresija prieš kaimynus, tarptautinės teisės ignoravimu Maskva išvadavo Vakarų sąjungininkus nuo vidinio poreikio laikytis tam tikro komunikacijos etiketo. Auklėjimas laisvojo pasaulio atstovams trukdo nusileisti iki Rusijos nebeprezidento D...

  • E. Lucasas: pavėluotas JAV pagalbos paketas Ukrainai turėtų išsklaidyti niūrią nuotaiką
    E. Lucasas: pavėluotas JAV pagalbos paketas Ukrainai turėtų išsklaidyti niūrią nuotaiką

    Skleidžiasi pavasaris. Nusilpę Ukrainos gynėjai gaus dalį jiems reikalingos amunicijos. Nukentėję Ukrainos miestai turėtų gauti daugiau oro gynybos priemonių. JAV politinė sistema pagaliau, vėluodama pusę metų, pasiekė rezultatą, kurio norėjo d...

  • Willkommen in Litauen
    Willkommen in Litauen

    Vos Vyriausybė ir „Rheinmetall“ pasirašė ketinimų protokolą dėl amunicijos gamyklos Lietuvoje, jau tą pačią dieną ėmė tyliai mutuoti nepasitenkinimo erzelis. Kadangi gamyklą planuojama statyti ant Sveikatos mokslų universiteto v...

    18
  • Kur eina karavanas?
    Kur eina karavanas?

    Dar neišsivadėjo keturių komunarų aura Ramybės parke – jau iš peties triūsia naujo paminklo statytojai. Nors sakoma, kad dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, kauniečiai išdrįso: ne visi entuziastingai sutinka verslininko i...

    16
  • Autoritarinis populizmas: kur slypi pavojai?
    Autoritarinis populizmas: kur slypi pavojai?

    1950-aisiais parama populistinėms jėgoms svyravo ties 10 proc., 2023 m. išaugo beveik iki 27 proc., rodo švedų analitinio centro TIMBRO ir Europos laisvosios rinkos analitinių centrų tinklo EPICENTER parengtas Autoritarinio populizmo indeksa...

    11
  • Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?
    Ar prezidento vadovaujama Valstybės gynimo taryba nieko nebereiškia?

    Lietuvą pasiekė puiki žinia – Vokietijos gynybos pramonės gigantas ,,Rheinmetall AG‘‘ planuoja statyti Lietuvoje amunicijos gamyklą. Tai ne tik geros ir ilgalaikės darbo vietos viename iš Lietuvos regionų, Lietuvos eksporto didi...

    5
  • Žiurkėnas mumyse
    Žiurkėnas mumyse

    Reikia saugoti savo kailiuką, nes gyvename kosminės įtampos laikais. Todėl svarbu ne gynyba, o mityba. Visavertė. Tokia yra mūsų, žiurkėnų, ambicija. Misime iki susivėmimo ir gal išvengsime susinaikinimo. ...

    8
  • Po Sibirą – be vadovo
    Po Sibirą – be vadovo

    Įpusėjus 1911-ųjų vasarai, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) persikėlė į Vologdos miestą, mat caro valdžia jam čia leido pagyventi porą mėnesių. Vologdoje jis trumpam buvo užmezgęs romaną su paaugle Pelagėja Onufr...

    3
  • Kur dingo rinkimų kampanija?
    Kur dingo rinkimų kampanija?

    Gerai kažkas pastebėjo, kad pas mus nevyksta jokia rinkimų į šalies prezidentus kampanija. Praėjusią savaitę jau buvo paskelbti visi oficialūs kandidatai, tarp kurių yra milijonierių, tačiau nematyti nei plakatų, nei skelbimų su vieš...

    9
  • Ugnis ir vanduo
    Ugnis ir vanduo

    Pastarąsias dienas pasaulyje kažkaip nevaldomai įsišėlo ugnis ir vanduo – dvi iš keturių stichijų ar pradinių elementų, sukūrusių Žemę ir sudarančių jos egzistencijos pagrindą. Bent jau taip mąstyta Antikoje. ...

    1
Daugiau straipsnių