Pamatyti genijų

Būna ir taip, kad pamatai filmą per pirmąsias kino festivalio dienas ir jau visiškai užtikrintai gali teigti, kad tai bus geriausias filmas, nors neperžiūrėtų – dar begalė, nes festivalis tik kelios dienos kaip prasidėjęs. Beje, taip būna itin retai, juk paprastai kino puota tęsiasi apie porą savaičių ir, einant į filmus, kažkurie įsimenami labiau, kai kurie sužavi stipriau arba savotiškai pralenkia prieš tai matytus, – taip išsisluoksniuoja įspūdžiai, kontekstai, vertinimai.

Šių metų „Scanorama“ išsiskyrė tuo, kad nuo pirmųjų dienų buvo aiškūs favoritai. Tarkim, iškart po filmo peržiūros buvo aišku, kad žiūroviškiausiu filmu taps „Prasti reikalai“ (rež. Yorgosas Lanthimosas) Na, o tam kitam žiūrovui didžiausiu atradimu bus „Anselmas – laiko gaudesys“. Deja, reikia paminėti – kad tam vadinamajam kitam žiūrovui, nes iš įstabaus filmo, ir net su 3D efektu, nemažai žiūrovų išėjo iš salės, nelaukdami pabaigos. Beje, 3D efektas pasitelktas ir išnaudotas neįtikimai subtiliai – ne pigiems triukams ar dirbtinai pritemptam žavesiui.

Filmo kūrėjas leido mums įeiti į filmą, drauge įeidamas ir į mūsų gyvenimus.

Režisierius Wimas Wendersas, ištrindamas ribą tarp genialaus kūrėjo realybės, jo dirbtuvės (beje, dydžio – kaip keli angarai) ir kuriamo meno, 3D efektu dar trynė ribą tarp to, ką matome ir kas kiekvienas iš mūsų esame: galėjome žiūrėti, savotiškai būti neįtikimų mastelių meno kūriniuose ir apmąstyti savo vietą (ypač jei filmą žiūri taip pat menininkas, o salėje jų buvo ne vienas), ambicijas (tik kažin ar jų liko po filmo, o jei ir liko, tai gerokai sveikesnių ir realesnių) – taip filmo kūrėjas leido mums įeiti į filmą, drauge įeidamas ir į mūsų gyvenimus, ne veltui W. Wendersas pristatomas kaip vienas svarbiausių naujojo vokiečių kino judėjimo atstovas.

Filmas užburia nuo pirmųjų minučių matant kvapą gniaužiančias, skulptūriškas, baltas, puošnias ir kiek fantasmagoriškas sukneles, bet tai tik romantiškasis Anselmo kūrybą pristatantis filmo prologas, o vėliau – ir epilogas. Vokiečių menininkas – skulptorius, fotografas, neoekspresionizmo tapytojas A. Kieferis pribloškia savo menu ir neįtikimais kūrinių dydžiais: pavyzdžiui, Prancūzijoje jo sukurtas menas išsitenka 80 ha (taip, hektarų) plote! Skaitant sunku tai suvokti ir tik talentingai sukurtas filmas leidžia bent krašteliu prisiliesti prie genialaus meno. Nenuostabu, kad Niujorko šiuolaikinio meno muziejus jį laiko vienu reikšmingiausių modernaus meno kūrėjų, Luvre yra nuolatinė jo kūrinių ekspozija, jis – Didžiosios Britanijos karališkosios menų akademijos garbės narys, apdovanotas Prancūzijos menų ir literatūros ordinu (beje, A. Kieferis nuo 1992 m. ir gyvena Prancūzijoje), Japonijos meno asociacija jį apdovanojo „Praemium Imperiale“ prizu ir t. t.

Taigi abu kūrėjai – tiek režisierius, tiek A. Kieferis – neįtikimo talento asmenybės, paprasčiau tariant, tos pačios svorio kategorijos menininkai, todėl filmo efektas atima žadą ir, deja, jam nusakyti galimus žodžius. Kita vertus, nuostabu, kad neįmanoma aprašyti to, ką reikia pamatyti, nes meną greičiausiai išgelbės ne visokie persimaišymai, o žanrų grynumas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Tik nereikia lia lia

Tik nereikia lia lia portretas
Ir viena šalis paminėta, ir kita...yra gi jevreičikų inf.priemonės. Rašykit savo hieroglifais. Lietuvių inf.erdvės neužiminėkit. Žino žmonės tuos jūsų kabutėse genijus. Iškrypėlių gaujos kur kokie devyniasdešimt viena mažametį vaiką drožia. Ir paskui dar nuveža į Šveicariją kaip nepavykus nudrožti muzikos instrumentą priduoda. Pakeliui išparduodami bilietus į kokių pakrypėlių kinematografijos ar idiotų cirką su liliputu pavadintu, kad tai imperatorius vis dar likęs gyvas.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių