Režimo pamatų virpesiai

Iš pradžių šventiko Georgijaus Apolonovičiaus (1870–1906), miestui ir pasauliui labiau žinomo Gapono pavarde, vedami protestuotojai reikalavo grąžinti į darbą 1904 m. gruodį atleistus Putilovo gamyklos (dabartinė Kirovo gamykla Sankt Peterburge) darbininkus, įvesti aštuonių valandų darbo dieną, panaikinti viršnorminį darbą, pagerinti ventiliaciją cechuose, padidinti darbo užmokestį ir legalizuoti profesines sąjungas, tačiau greitai prabilta apie visų rusų liaudies atstovų, išrinktų visuotiniu tiesioginiu ir slaptu balsavimu, steigiamojo susirinkimo sušaukimą, luomų ir skirtingų tikėjimų atstovų teisių sulyginimą, pilietinių laisvių suteikimą ir politinių kalinių išlaisvinimą.

Tuo metu Georgijus Apolonovičius buvo specialios darbininkų asamblėjos, primenančios profesinę sąjungą, vadovas. Ši caro valdžios globojama institucija turėjo užtikrinti, kad už didesnį atlyginimą ir darbo sąlygų gerinimą kovojantys žmonės išliktų religingi, ištikimi caro režimui ir vengtų smurto (taip pat siekta, kad jie nesidomėtų įvairiomis egzotiškomis ideologijomis, pvz., marksizmu).

Georgijus Apolonovičius buvo caro valdžios statytinis, turėjęs prisidėti prie nepatenkintų masių suvaldymo, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių jis perėjo darbininkų pusėn. Galbūt šventikas manė, kad papūtę maištingi vėjai bus naudingi jo karjerai? O gal jis, stodamas vargstančiųjų ir pažeidžiamųjų minios pusėn, nuoširdžiai tikėjo darąs tai, ką ir turi daryti Dievo tarnas?

Kad ir kaip ten būtų, 1905 m. sausio 19 d. (pagal tais laikais rusų naudotą Julijaus kalendorių sausio 6 d.) kažkuriam Georgijaus Apolonovičiaus aplinkos asmeniui (gal net jam pačiam) kilo mintis sostinėje surengti daugiatūkstantinę demonstraciją, kurios nariai, nužygiavę į Žiemos rūmus, įteiktų carui savo reikalavimus.

Juk būtent caro institucija daugelį metų Rusijoje buvo ta vienintele paskutine instancija šioje Žemėje, į kurią galėjo kreiptis ponų ir dvarponių užguiti baudžiauninkai bei vargetos.

Georgijus ir jo bendražygiai dar nežinojo, kad Nikolajus Aleksandrovičius (1868–1918), paveiktas gandų apie jo nužudyti iš Šveicarijos atvykusius anarchistus, nusprendė išvažiuoti į Caro kaimu (Carskoja selo) vadinamą priemiestį (dabartinį Puškiną). Jeigu Nikolajus tuo metu būtų buvęs šiek tiek drąsesnis, galbūt Rusijos ateitis būtų pasisukusi kiek kitaip.

Sausio 7 d. rytą (pagal Julijaus kalendorių) streikuojančiųjų skaičius pasiekė 180 tūkst., darbininkai laikė užėmę Varšuvos ir Baltijos geležinkelio stotis, Rusijos sostinę sukaustė paralyžius.

Sausio 8 d. vidaus reikalų ministras Piotras Dmitrijevičius (1857–1914), amžininkų labiau prisimenamas Sviatopolko-Mirskio pavarde, į Marijos rūmus sukvietė savo pavaduotojus, policijos departamento viršininką, taip pat finansų ir teisingumo ministrus bei sostinės miesto vadovą, kad susibūrę valstybės tarnautojai galėtų aptarti susidariusią padėtį. Vieni siūlė areštuoti Georgijų Apolonovičių arba išvežti valdovą iš Caro kaimo kur nors toliau, kiti – įleisti nedidelę darbininkų atstovų grupę į Rūmų aikštę. Sprendimo taip ir nepriėmę biurokratai galiausiai išsiskirstė.

Spėjama, kad protestuotojai kartu su savo šeimų nariais Sankt Peterburgo pramonės zonose pradėjo rinktis ankstų sausio 9 d. rytą (pagal Grigalijaus kalendorių sausio 22 d.), sekmadienį.

Maždaug 10 val. ryto, visi drauge – jauni ir seni, vyrai, moterys ir vaikai – galiausiai patraukė Žiemos rūmų link.

Pasakojama, kad taikiai nusiteikę eisenos dalyviai nešė ikonas (vieną svarbiausių stačiatikių konfesijos aksesuarų), caro atvaizdus, taip pat giedojo religines giesmes ir patriotines dainas.

„Dieve, sergėk carą! Stiprus ir nepriklausomas valdyki garbingai, kad mums nebūtų gėda. Įvaryk savo priešams baimės, ortodoksų valdove! Dieve, sergėk carą!“ – giedojo eitynių dalyviai.

Sustabdyti protestuotojus turėję jėgos struktūrų atstovai iš pradžių reagavo vangiai, kai kurie net prisidėjo prie eitynių, tačiau prabėgus maždaug pusvalandžiui nuo piketo pradžios, darbininkams pasiekus kareivių užtvaras, į minią mosuodami apnuogintais kardais, žmones trypiančiais žirgais pradėjo rėžtis kazokai, o netrukus pradėta šaudyti be įspėjimo.

Gelbėdamas savą gyvybę, Georgijus Apolonovičius krito ant žemės (jo vedama kolona buvo apšaudyta Narvos vartų aikštėje) ir, pasigirstant naujiems pliūpsniams, vis kartojo tą patį judesį, kol galiausiai nuo grindinio pakilo vienas.

Netrukus artimas su vadinamaisiais eserais (socialistais revoliucionieriais) siejamas šventiko talkininkas semitų tautybės jaunuolis Piotras Moisejevičius Rutenbergas (1879–1942) paėmė Georgijų už rankos ir nusivedė jį į šoninę gatvę.

Vėliau kažkas susapnavo, kad Georgijus tada netgi prataręs: „Nebėra daugiau Dievo, nebėra daugiau caro!“ Tačiau sunku pasakyti, ar šventikas iš tikrųjų pasakęs šiuos teatro scenai tinkamus žodžius.

Kiek vėliau kareiviai paleido šūvius ir į kitas eitynių kolonas kitose miesto dalyse (daugiausia prie tiltų ir kitų vietų, vedančių į miesto centrą), o kai kurias išvaikė botagų kirčiais.

Baisiausios skerdynės vyko prie institucijos, ruošiančios vaizduojamųjų menų atstovus, mat čia kareiviai sulaukė intelektualiojo jaunimo ir revoliucinių partijų aktyvistų atkirčio.

Iš Vasilijaus salos atžygiavusi kolona neišsilakstė. Eitynių dalyviai užgrobė ginklų krautuvę, apsiginklavo, pasistatė barikadas ir iki pat sausio 10 d. vakaro grūmėsi su valdžios atstovais.