„Žalios“ parodos klausimai

Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje veikia paroda „Žalia“, kurioje daugiau nei 200 kūrinių, vienaip ar kitaip reflektuojančių žalios spalvos tematiką.

Parodos kuratorės, menotyrininkės prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, Daina Kamarauskienė, parodos architektas – Saulius Valius. Kuratorės išsamiai pristatė žalią spalvą, jos simboliką, kuri skirtinguose kontekstuose nebūtinai tik pozityvi, dvelkianti gamtovaizdžių kuriama gyvybe, energija, ramybe, bet kartais ir prieštaringa – bauginanti, blogą pranašaujanti. Parodoje užsimota sujungti Lietuvos meną, istoriją, amatus, gamtą ir mokslą.

Pristatomi kūriniai atskleidžia įvairiausias žalios spalvos variacijas – nostalgiją, hedonizmą, grėsmes, baimes. Eksponatai: nuo žalumos prisodrintų Lietuvos gamtos peizažų, skirtingo braižo, stiliaus objektų, siužetinių kompozicijų, skulptūrų, tautodailės kūrinių iki mokslinių, istorinių artefaktų ir galimybės peržiūrėti Mindaugo Survilos dokumentinį filmą „Sengirė“, siūlantį pasinerti į įspūdingą gamtos kelionę.

Retai kada pamatysi, kad žmonės pernelyg neraginami, neorganizuojant kažkokių akcijų, patys pasirinktų žalios spalvos drabužius, į atidarymą atneštų žalios spalvos puokščių ar panaudotų kitą atributiką žaliam įvaizdžiui. Lankytojų gausa ir pasirengimas rodo, kad tai mums išties artima, tačiau klausimas vis dėlto lieka atviras: nors sunku paneigti šios spalvos dažnį mene, kodėl ne, tarkime, geltona ar taip lietuvių mėgstama ir aprangoje, ir kituose pasirinkimuose vyraujanti juoda? Ar spalva gali suburti skirtingus menininkus, jų stilius, matymus, ar to pakanka, kad išsikristalizuotų kažkas daugiau nei tiesiog spalva? Kas įprasmintų, suformuluotų kažkokį apibendrinimą? Gal bus tęstinumas – parodos, dedikuotos ir kitoms spalvoms?

Čia galima prisiminti ir spalvoms skirtas mokslines studijas, pvz., prancūzų istorikas Mischelis Pastoureau, besispecializuojantis spalvų, jų simbolių tyrimuose, išleido knygų, skirtų juodos, geltonos, taip pat ir žalios spalvų istorijai. Knygoje „Žalia: spalvos istorija“ („Green: The History of a Color“, 2013) išsamiai tyrinėjama šios spalvos istorija, simbolika ir svarba skirtingose kultūrose ir epochose. Autorius atkreipia dėmesį į tai, kaip žalios spalvos suvokimas ir reikšmė kito per laiką, kaip tai atspindėjo visuomenės nuostatas ir kultūrinį kontekstą, pasitelkiami pavyzdžiai, kurie iliustruoja žalios spalvos svarbą istoriniuose įvykiuose, religijoje, meno kūriniuose ir kasdieniame gyvenime.

M. Pastoureau savo knygoje rašo: „Prancūzų teatre 1630–1660 m. pristatyti žaliai apsirengusį personažą dažnai reiškė siekį konstruoti keistą, burleskinį veikėją, kuriuo siekiama sukelti juoką.“ (156 p.) Tai – tik viena iš daugelio sąsajų, istoriko aptinkamų ir reflektuojamų. Išgirdus žodžius „žalia, žalias“, XXI a. jauniausios kartos žmogus šalia spalvos identifikacijos ar perkeltinės reikšmės, tikėtina, pagalvos ir apie kino industriją ir žaliąjį ekraną (angl. Green Screen) – vienas populiariausių specialiųjų efektų, prieinamų jau ne tik kino kūrėjams, bet vis labiau ir plačiajai auditorijai, eksperimentuojančiai su įvairiomis programėlėmis, kai norima keisti filmuojamų veikėjų aplinką.

„Žalia: spalvos istorija“ („Green: The History of a Color“, 2013) išsamiai tyrinėjama šios spalvos istorija, simbolika ir svarba skirtingose kultūrose ir epochose.

Apie mėlynos ir geltonos spalvų lydinio reikšmę daug kalbėta pristatant parodą, akcentuojant skirtingą įvairių kultūrų, istorinių laikotarpių žvilgsnį interpretuojant spalvą, tačiau pačioje parodoje dominuoja praėjusio ir šio amžiaus lietuvių autorių darbai. Ką ši kiek apibrėžtesnė kūrybos imtis signalizuoja apie žalios spalvos panaudojimą (be to, kad ji reprezentuoja peizažus ar teptuko potėpiu panaudota viename ar kitame darbe)?

Parodą „Žalia“ iš viso sudaro septynios dalys. Viena jų – „Mokslo koridorius“: anot kuratorių, norėta kalbėti ne tik apie žalios simboliką mene, bet ir jos atsiradimą. Indrės Spitrytės kūriniai ir siekis sukurti nacionalinę augalinių pigmentų kolekciją tikrai įdomūs, nes sudėtinga įsivaizduoti, kad, gyvendami tokioje žalių augalų apsuptyje, labai sunkiai išgauname žalius pigmentus, iš kurių paskui gimsta meno kūriniai.

Toks simbolinis ir net mitologinis kontekstas įrėmina nebe pirmą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus organizuojamą parodą. Prieš kurį laiką tose pačiose ekspozicijos salėse surengta lenkų menininkės Aleksandros Waliszewskos paroda „Kraupios istorijos“ – kai kurie darbai į naująją atkeliavo ir iš jos (pvz., žymusis Antano Žmuidzinavičiaus „Sielvartas“ (1906) ar Vlado Drėmos „Karas“ (1929). Ką tai rodo? Menininkų kūrinių universalumą, temų daugiasluoksniškumą, paprastą „pritempimą“ arba tiesiog labai plačią tematiką, kuri apima galybę skirtingų kūrėjų darbų?

Ankstesnė paroda buvo gausi, tačiau naratyvinis, siaubo elementų aspektas ją kiek struktūrizavo. Naujoje parodoje visko dar daugiau: eksponatų, potemių, skirtų ne tik vizualiesiems menams, bet ir moksliniams tyrimams, besigręžiojant į meno istoriją. Jeigu jau kalbame apie platesnę žalios spalvos imtį, galima pasigesti dar ir impresionistų taip pamėgtų „žaliųjų fėjų“, juolab kad norint, galima surasti ir lietuviško produkto alternatyvų, turinčių ir panašius pavadinimus.

Žinoma, kalbant kiek rimčiau, paroda vertinga tuo, kad suteikia galimybę pamatyti skirtingų kartų kūrėjų darbus: nuo M. K. Čiurlionio, Petro Kalpoko, Stasio Eidrigevičiaus, Arvydo Martinaičio, Konstancijos Petrikaitės-Tulienės, Algimanto Kuro iki Algimanto Švėgždos, Vytauto Kalinausko, Šarūno Saukos, Justinos Gražytės ir daugelio kitų (autorių net 61), reflektuoti kaitą, sąsajas. Neabejotinai ši panorama gali pritraukti užsienio lankytojų žvilgsnį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Žvėries vardas – Soso
    Žvėries vardas – Soso

    Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) – vienas pačių nuožmiausių ir agresyviausių politikos monstrų – gimė 1878 m. gruodžio 18 d. (pagal Julijaus kalendorių gruodžio 6 d.) dabartinei Gruzijos valstybei priklausan...

    14
  • Pamestieji
    Pamestieji

    Netrukus sostinėje į keliones leisis netradicinis autobusas – biblioteka ant ratų. Taip pasirūpinta toliausiai nuo centro įsikūrusiais vilniečiais, kad jie gautų ne tik leidinių, bet ir kultūrinių renginių. Tiesa, garsiai Knygų mugėje prist...

    1
  • Gyvenimas posttiesoje
    Gyvenimas posttiesoje

    Tiems, kurie bent dalį savo gyvenimo yra praleidę sovietinėje santvarkoje, žodis „tiesa“ dar gali priminti du tų laikų oficiozinius dienraščius – „Tiesą“ ir „Komjaunimo tiesą“, iš kurių okupuoto...

    3
  • Ar ministerijai pateikiami rašinėliai padeda patikimai valdyti finansus?
    Ar ministerijai pateikiami rašinėliai padeda patikimai valdyti finansus?

    Per Lietuvą vilnija nacionalinio stadiono ir „BaltCap“ skandalas. Praėjusius metus praleidome analizuodami savivaldybių tarybų narių išlaidas, šiemet analizuosime Seimo narių kanceliarines išlaidas. ...

  • Vidurinis pirštas
    Vidurinis pirštas

    Rodomas vidurinis pirštas neturi vienos konkrečios reikšmės, kaip ir nėra dviejų vienodo ilgumo ir formos vidurinių pirštų. Kokių tik pirštų dabar nepriraito. Įspūdingiausio vidurinio piršto savininkas galbūt yra i...

    1
  • Matematika – durys į sėkmingą karjerą
    Matematika – durys į sėkmingą karjerą

    Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakultete (KTU MGMF) viešėjusio Prahos Karolio universiteto profesoriaus, matematiko Miloš Kopos teigimu, matematikos mokslas – raktas į šiuolaikinio verslo sėkmę. ...

    3
  • M. Skritulskas: parenkant netinkamą šiai pramonei vietą, daroma dviguba žala
    M. Skritulskas: parenkant netinkamą šiai pramonei vietą, daroma dviguba žala

    Užsakomoji žurnalistika, su tam tikrais diskreditavimo elementais – senas žanras. Kur yra užsakymas, ten ir užsakovas, turintis tikslą pasėti abejones tavo argumentacijai, kuri neatitinka paprastai turtingo užsakovo užmačių. ...

    17
  • Sukilimo nebus
    Sukilimo nebus

    Rytoj buvo planuotas viešas atsisveikinimas su Kremliaus priešu, beveik prieš dvi savaites mirusiu ar nužudytu A. Navalnu, vis dar pakibęs ore. ...

    3
  • Vasaris: meilės, nepriklausomybės dienos, RADAROM ir pavasaris
    Vasaris: meilės, nepriklausomybės dienos, RADAROM ir pavasaris

    Vasario 14-oji vienam – komercija, kitam – šventė, trečiam – tiesiog proga priminti savo antrajai pusei, kad vertini jos ar jo buvimą šalia ir kai sunku, ir kai lengva. Ne išimtis ir aš pats – pasidaviau r...

    1
  • Šantažo asas
    Šantažo asas

    Varganais šešiais balsais prieš, 188 balsavus už Vengrijos parlamentas ratifikavo Švedijos paraišką dėl narystės NATO. Estafetę perėmė Vengrijos prezidentas – ką tik sąlyginai provakarietišką Kataliną ...

    3
Daugiau straipsnių