Žvėries vardas – Soso

Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) – vienas pačių nuožmiausių ir agresyviausių politikos monstrų – gimė 1878 m. gruodžio 18 d. (pagal Julijaus kalendorių gruodžio 6 d.) dabartinei Gruzijos valstybei priklausančiame mieste Goryje iš vietos baudžiauninkų kilusių batsiuvio Visariono (1850–1909) ir be galo religingos, apolitiškos moters Jekaterinos (1856/1858–1937) šeimoje.

Iš pradžių naujajai puikiai besirengiančio, nepaprastai rafinuoto miestiečio bei lieknos, kaštoninių plaukų, didelių akių gražuolės šeimai neblogai sekėsi, tačiau jų laimė ilgai netruko. 1875 m. vasarį (pagal Julijaus kalendorių) porelei gimė sūnus Michailas, bet vos po kelių mėnesių naujagimis paliko šią ašarų pakalnę, sukeldamas savo tėvams itin daug sielvarto. Beso (Visarionas) pradėjo gerti, o mirus antrajam sūnui Georgijui (gimusiam 1876 m. gruodį), tik dar labiau įklimpo į alkoholio liūną.

1878 m. gruodžio 6 d. Keke (Jekaterina) galiausiai pagimdė trečiąjį sūnų – Josifą. Jį motina vėliau meiliai vadino Soso.

Kaip ir dauguma naujagimių, būsimasis diktatorius buvo itin pažeidžiamas (silpnas, gležnas, liesas, imlus infekcijoms, o antras ir trečias jo kairės kojos pirštai buvo suaugę), tačiau jis anksti pradėjo kalbėti ir netrukus pajuto polinkį muzikai bei gėlėms.

Kaip jau minėta ankščiau, šeimai iš pradžių neblogai sekėsi, mat ją rėmė turtingas vietos verslininkas ir imtynininkas Jakovas (Koba) Egnatašvilis. Jis buvo pirmųjų dviejų mirusių porelės vaikų krikštatėvis ir, anot piktų liežuvių, dar ir biologinis Soso tėvas. Dėl jo paramos Visarionas netgi galėjo nusisamdyti sau pameistrių bei darbininkų, tačiau klientai neretai jam mokėdavo vynu, kurio Gruzijoje buvo itin gausu dar nuo Antikos laikų (žr. mitą apie Argonautus ir Aukso vilną).

Esant tokioms aplinkybėms, Beso vis sparčiau ėmė ristis į gyvenimo liūną, kol galiausiai per keletą metų visiškai degeneravo. Jam pradėjo drebėti rankos, tad buvo vis sunkiau dirbti. Netrukus jis tapo be galo įžeidus, nerūpestingas ir dažnai įsitraukdavo į muštynes, o jo verslas – vis labiau apleistas.

Soso, sulaukus penkerių, Pamišėliu Beso pramintas jo tėtušis jau buvo tapęs smurtauti linkusiu, degradavusiu alkoholiku, t. y. vienu tų, kurie gavę pinigų keletą parų nesirodo namuose, o grįžę į šeimos lizdą iš karto paleidžia į darbą kumščius.

Be Jakovo Egnatašvilio buvo dar du vyrai, kuriems liežuvautojai priskyrė raudonojo antikristo biologinio tėvo titulą: policijos viršininkas Davrišašvilis ir Beso sugėrovas šventikas Čarkvianis.

„Visi trys išvardyti vyrai buvo iškilūs vietiniai, mielai gelbėję iš bėdos gražią jauną svetimo vyro žmoną. Kalbant apie pačią Keke, visuomet buvo sunku patikėti, kad dievobaiminga dvidešimto amžiaus ketvirtojo dešimtmečio senutė su juoda vienuoliška skara ir nesutramdoma devyniolikto amžiaus devintojo dešimtmečio mergina – ta pati moteris. Jos pamaldumu abejoti nereikia, bet dievobaimingumas niekada netrukdė žmonėms nusidėti kūnu. Ji tikrai didžiavosi esanti „geidžiama ir graži mergina“; esama įrodymų, kad ji buvo kur kas žemiškesnė, negu atrodė. Būdama jau sena, Keke tariamai ragino Niną Beriją, Stalino vietininko Kaukaze Lavrentijaus žmoną, susirasti meilužių ir labai pikantiškai kalbėdavo apie dalykus, susijusius su seksu: „Jaunystėje tvarkydavau kitiems namus ir, kai pasitaikydavo koks gražus vaikinas, niekada nepraleisdavau progos.“

Berijos Stalinui – priešiški liudytojai, bet užuominų apie žemiškas išdaigas pasitaiko net pačios Keke prisiminimuose“, – samprotaujama Simono Jonathano Sebago Montefiore (1965) knygoje „Stalino jaunystė“ („Young Stalin“, 2007).

Nors ekspertai negali visiškai atmesti kalbų, kad religingoji Keke jaunystėje buvo padykusi, tikimybė, kad Soso buvo savo motinos sutuoktinio biologinis vaikas, taip pat yra tikėtina, mat vėliau jie supanašėjo tiek fizine išvaizda, tiek charakteriu (polinkiu į smurtą, paranoją ir despotizmą).

Netylančios kalbos apie Keke palaidumą ir kito vyro „indėlį“ audrino girtaujančio Beso vaizduotę. Paranoja jį tik dar labiau skatino griebtis smurto, tad prisigėręs jis mušdavo ir Keke, ir Soso.

Kuo labiau siautėjo tėvas, tuo uoliau būsimąjį diktatorių savo meile bandė apgobti motina, tačiau jau augdamas mažasis Keke numylėtinis demonstravo polinkį į valdingumą, agresiją ir mylinčiai motinai kartais taip pat tekdavo griebtis smurto.

Galiausiai šeima neteko namų, kuriuose gimė Soso, ir buvo priversta leistis klajoti po kraštą. Dešimt metų jie glaudėsi mažiausiai devyniose skirtingose nuomojamuose būstuose, kol galop Keke su vaiku apsigyveno pas vieną savo brolių.

Netrukus Beso vėl pasirodė jos gyvenime. Jis pažadėjo pasitaisyti ir parsivedė Keke namo, tačiau jam taip ir nepavyko atsisakyti alkoholio.

Anot motinos, patirdamas šį smurtą Soso darėsi vis labiau uždaras. Jis norėjo pradėti skaityti ir Keke galvojo leisti vaiką į ugdymo įstaigą, tačiau Beso tam prieštaravo. Šis troško, kad sūnus sektų tėvo pėdomis (siūtų batus), tačiau vos pradėjus žengti šio amato keliu (1884 m.), Soso sunkiai susirgo raupais.

Nors Soso pasveiko, raupai amžiams paženklino jo veidą, o Beso nusprendė galutinai palikti šeimą. Jis ne tik atsisakė remti žmoną ir vaiką pinigais, bet ir pats pareikalavo, kad Keke imtų dirbti (skalbti) bei siųstų lėšas jam.

Kitoms šeimoms tais metais pasisekė menkiau. Antai Koba Egnatašvilis kone per vieną dieną dėl raupų pradaro net tris savo vaikus, tad dabar Keke geradariui pajuto dar didesnį prielankumą, galėdama su juo pasikalbėti apie anapus iškeliavusias atžalas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

sabakos šūdui cha

sabakos šūdui cha portretas
papildymas. Sobakos iškamšos lit ovcy putna ir uborevičius ypatingai nusipelnė pasauliui žudydami Rusijos ir Baltarusijos valstiečius, sukilusius prieš bolševikus. Buvo dar toks vaupšas, partizanų antibolševikų žudikas. Buvo ir smulkesnių išgamų lietuvių, bolševikam tarnavusių. Yra ir bolševikų, laisvos lietuvos prezidentų.

sabakos šūdui cha

sabakos šūdui cha portretas
tai tas sralinas lietuvą taip užtraukė kad liko tik šūdas. Griausius, protingiausius sušaudė. Mažiau protingus ištrėmė . 1940 ištemtųjų niekas negrįžo. Išmirė nuo bado, šalčio komunizmą rusams statydami. O liko žydšaudžiai. banditai, vagys , sukčiai. Ir asilai. Kurie net nesuvokia koks mėšlas yra. Tie mongolaidų dulkinti sutrepeno į dulkes kiekvieno sobakinio lit ovcos pasididžiavimą LDK. Ir to mongolaidų kraujo tiek pripylė lietuvaitėm per rūrą kad per ausis bėgo.Sutrepeno ir fašisto smetonos lietuvą. Kuris pats pabėgo net rusų tanko nepamatęs. Palikęs valstybę skerdimui. Kuo tu , kvailį, didždiuojies - kad esi žydšaidžių palikuonis? Ar kad tavo prosenelis buvo Muravjovo kareivis? Ar tuo kad lenkai lietuvius rūrirūri ir pusę lietuvos atplėšė? Net Wilno lit ovcy, apsišikę iš baimės prieš lenką, nesugebėjot atvaduot? Kodėl suomių Stalinas neokupavo?Todėl kad vyrai gynėsi. O ką lit ovcy? Ką norėt iš bobos rūros. Rūrino kas netingėjo. Skatynpalaiki, tu paneig ką nors gali?

Cha

Cha  portretas
Vargšas idiotas, taip ir pastipsi kacapų belaukdamas svetimoj šalyje, mongoloidai tavo šalį dulkino ,sralinas damušė,liko tik tokie idiotai lojantys palaikančiam chore, nevykėlis tulžies perkreiptu snukiu :)
VISI KOMENTARAI 30

Galerijos

  • Mažu apsiginsim
    Mažu apsiginsim

    Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...

    2
  • Velnio sėkla televizijoje
    Velnio sėkla televizijoje

    Likus keliems mėnesiams iki Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) mirties, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) nuvyko į Antrojo reicho (1871–1918) miestą Štutgartą, kuriame turėjo vykti Septintasis (1907 m. rugp...

    7
  • Kultūra keičia kryptį
    Kultūra keičia kryptį

    Norom nenorom nauja istorijos tėkmė brėžia naujas, tik tam metui būdingas kultūros kryptis. Taip randasi nauji terminai, nauji herojai, naujos vertybės. ...

  • Verslas mokyklos suole
    Verslas mokyklos suole

    Siekdama skatinti verslumo ugdymą nuo pat mokyklos suolo, Inovacijų agentūra, bendradarbiaudama su anterprenerystės ugdymo organizacija „Lietuvos Junior Achievement“, kviečia šalies mokyklas prisijungti prie praktinio verslumo ugdymo pr...

  • Karas pagal taikos dėsnius
    Karas pagal taikos dėsnius

    Izraelio operacija, riterių kovas primenančiu pavadinimu „Geležiniai kardai“, persirito į antrąją pusę, tačiau jos pabaigos dar nematyti. Prasidėjusi nuo ryžtingų atakų prieš „Hamas“, galiausiai ji virto dar vienu kla...

    5
  • E. Lucasas: Boratas vyksta į Lietuvą
    E. Lucasas: Boratas vyksta į Lietuvą

    Lietuviai pagrįstai didžiuojasi 701-ąjį gimtadienį neseniai paminėjusia savo sostine ir nekenčia skurdaus sovietinės okupacijos palikimo. Naujoji Vilnių reklamuojanti, turizmui skatinti skirta reklama negailestinga šiems jausmams. Pradžioje re...

    9
  • Patriotų planas B – Ispanija?
    Patriotų planas B – Ispanija?

    Tik ką pandemiškai šlavę butus kurortuose ir sodybas kaimuose, dabar šliaužiančio karo įbauginti lietuviai dėbčioja į Ispaniją. Per tris praėjusių metų ketvirčius jau išbogino į šią šalį dešimtis...

    13
  • (Ne)sutramdoma prigimtis
    (Ne)sutramdoma prigimtis

    Tie, kurie paniekinamai mosteli ranka, esą balandžio talkos – sovietmečio reliktas, visų pirma turėtų tuos reliktus iš savo galvelės išvėdinti. Ko gero, jose vis dar veisiasi mintys: jei talka – tai prievartinė. Tose galvose ...

    7
  • Ar viskas yra kinas?
    Ar viskas yra kinas?

    Pasinėrus į kino festivalį, aplink viskas ima rodytis kaip kinas. Kažkada Kaune rengiamas Kauno kino festivalis turėjo puikų festivalinį / reklaminį šūkį: „Kaune kaip kine“. Gaila, kad savo veidą turėjęs festivalis išnyko...

    2
  • Verslo atstovai: kaip nuvertėja diplomo reikšmė
    Verslo atstovai: kaip nuvertėja diplomo reikšmė

    Siekiant užtikrinti aukštą studijų kokybę, kiekvienais metais diskutuojama dėl minimalaus konkursinio balo stojant į aukštąsias mokyklas. Deja, diskusijose girdima, kad šiemet dalis aukštųjų mokyklų taikys žemesnį minima...

Daugiau straipsnių