Paralelinių europų horizontai: tarp idealų ir realybės

Europos paveikslo kampai vis dar gludinami. Filosofas, akademikas, analitikas Michailas Minakovas sako, kad egzistuojančių dviejų paralelinių europų dinamika kebli, tačiau Ukrainos triumfas suteiks antrą šansą sulipdyti Senąjį žemyną. Vis dėlto klausimas, ar tai bus visiška, ar dalinė Kyjivo pergalė, kol kas lieka atviras.

Nuo Dublino iki Vladivostoko

Daugiau nei prieš nei septynis dešimtmečius ES tėvu laikomo Roberto Schumano inicijuota deklaracija skelbė: „Europa nebus sukurta nei per vieną kartą, nei pagal vieną planą.“ Vakar į Vytauto Didžiojo universitetą atvykę Senojo žemyno intelektualai diskutavo apie per šį laikotarpį susiformavusią Europos tapatybę, apimtį ir ateitį.

Kaune viešėjęs Kennano instituto vyresnysis bendradarbis, daugybės knygų autorius M. Minakovas ilgus metus analizuoja Ukrainos ir Rytų Europos sociopolitinių, kultūrinių struktūrų evoliuciją.

Man svarbiau ne priemonės, o tikslas, kuris yra Rusijos deputinizacija ir jos sugrąžinimas į demokratinę stovyklą.

Anot jo, esama dviejų atskirų Europos projektų. „Pirmasis projektas buvo didelė Europa, antrasis – lėta Europa. Jeigu žiūrėtume į didelės Europos projektą, iš esmės žiūrėtume į Europą nuo Dublino iki Vladivostoko. Ir čia yra sudėtinga situacija“, – sako tyrėjas.

„Nuo 1989 m. iki 1991 m. vyko demokratizacija, žlugo Rytų blokas, Sovietų Sąjunga, Jugoslavija ir visa Europa išsilaisvino iš komunistų kontrolės. Nuo to momento visi buvo atsidavę vadinamajai pokomunistinei tranzicijai ir vienas pagrindinių šitos tranzicijos prioritetų buvo europeizacija. Europeizacija buvo matoma kaip galimybė sumažinti prieštaravimus ir harmonizuoti dekomunizaciją“, – aiškina M. Minakovas.

Demokratizacija, rinkos ekonomika, dekomunizacija – trys svarbiausi praėjusio tūkstantmečio pabaigos poliai. Kažkur greta buvusi europeizacija buvo matoma būtent kaip rinkos ekonomikos, demokratijos, teisės viršenybės su išlikusiu nacionalizmu kombinacijos modelis.

Prieš 70 metų svarbų vaidmenį vaidino Europos Taryba (ET) – seniausia žemyne tarptautinė organizacija, vienijanti 46 valstybes ir įsteigta dar prieš R. Schumano deklaraciją, 1949-aisiais.

„Naudojantis skėtinės organizacijos principais ET turėjo galimybę sukurti vieną Europą nuo Dublino iki Vladivostoko su R. Schumano kartos idėjomis, vėliau – su Michailo Gorbačiovo kartos idėjomis. Mes turėjome didelę Europą, kuri, pradėjus nuo stategijų, pasirodė esanti ir socialine realybe“, – pasakoja filosofas.

Matrioškos stiliumi

Bet šalia buvo vystomas kitas projektas – ES. Ir taip Europa pasidalijo į dvi dalis. „Vakaruose matome augančią ES, kuri tapo vis sudėtingesne politine, ekonomine, teisine ir biurokratine sistema, susiliejusia ne tik su nacionalinėmis vyriausybėmis, bet ir su vietos bendruomenėmis, vietos administracijomis. Ji sukuria tvirtą politinį teisinį vienetą“, – analizuoja M. Minakovas.

Kitoje Europos pusėje karaliavo nuolatinis susiskaldymas. Sudėtingos sistemos čia negalėjo egzistuoti, net ir tuometei Jugoslavijai ir Čekoslovakijai neliko nieko kito, tik skilimas. „Kas visiems liko, tai bendras tikėjimas ateitimi, bendra teisinė pamatinė sistema ir Rytų koopercija“, – sako tyrėjas.

„Turime Europos idėjos įgyvendinimą matrioškos stiliumi, su ET, kuri duoda vertybių, kai kurių pamatinių normų, vienijančių visas šalis. Buvo problemų Baltarusijoje, Azerbaidžane, bet net ten ET įtaka buvo gana stipri. Ir turime ES, kuri sukuria daug stipresnę vienijančią integraciją. Bet taip buvo iki antrojo XX a. dešimtmečio“, – tęsia jis.

Vėliau ES nusprendė laikytis idėjos, kad negali prarasti energetikos išteklių ir čia ištiko realpolitik realybė. „Energija tampa Europos auksu, ES reikia vis daugiau ir daugiau pigios energijos ir ji kliaujasi besiformuojančiomis arba jau subrendusiomis autokratijomis Rusijoje, Azerbaidžane, arabų monarchijose“, – konstatuoja politologas.

„Tam, kad būtų priimtas šis sambūvis, Europos idėja, grįsta glaudžiu bendradarbiavimu ir liberaliąja demokratija, išgyveno labai sunkų laikotarpį“, – priduria jis.

Autokratinė bičiulystė

Galiausiai Europa tampa fragmentuota ir didžioji fragmentacija į žemyną skverbiasi per spalvotosios revoliucijos bangą. „Ji vilnija per Rytų Europą, prasideda 2000-aisiais Buldozerių revoliucija Serbijoje, tada vyksta Sakartvelo revoliucija, Ukrainos Oranžinė revoliucija ir revoliucija Turkistane. Mes matome spalvotųjų revoliucijų adaptacijas Moldovoje arba net Rusijoje, kurios čia nebuvo tokios sėkmingos, nes šių šalių elitas elgėsi kitaip nei Gruzijoje ar Ukrainoje“, – dėsto M. Minakovas.

Dalis Rytų Europos valstybių suformavo atsaką į spalvotąsias revoliucijas. „Tai lėmė autokratinio posūkio pradžią Rusijoje ir daug stipresnę autokratiją Baltarusijoje, Azerbaidžane ir Armėnijoje. Vietiniai valdytojai nenori revoliucijų, eurointegracijos ir liberaliosios Europos idėjos“, – aiškina Rytų Europos ekspertas.

„Matome, kaip skirtingos politinės sistemos Rytų Europoje pradeda kurti dvi viršūnes. Viena buvo prodemokratinė, proeuropietiška – daugiausia labai skurdžiose šalyse, Ukrainoje, Moldovoje ir Gruzijoje. Kitą matėme per turtingesnių regiono šalių – Rusijos, Azerbaidžano, Kazachstano – autokratizaciją“, – vardija jis.

Nors, atrodo, skirtis tarp Rytų ir Vakarų Europoje tapo akivaizdi, pasak M. Minakovo, vieningos Europos retorika 2011–2012 m dar buvo gyva: „Jei, pavyzdžiui, paskaitytumėte Eurazijos Sąjungos strateginį dokumentą, kurį Nursultanas Nazarbajevas, Aliaksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas pasirašė, pamatytumėte, kad preambulėje jie rašė, jog susivienys Rytų Europoje, o kita sąjunga yra Vakarų Europoje, ir kartu per visas šias skėtines organizacijas visi skatins vienos Europos idėją.“

„Bet realybėje mes matome autokratinių bičiulių Rytuose susijungimą. Ir tie autokratiniai bičiuliai yra daug didesni nei posovietinės šalys, nes prie jų prisijungia ir Turkija. Tad šis diržas prasideda nuo Stambulo, kuris vis dar yra Europos žemėje, eina iki Gruzijos, Rusijos, Baltarusijos ir, žinoma, iki Centrinės Azijos. Toks hibridinis Eurazijos variantas“, – aiškina M. Minakovas.

„Brexit“ signalas

Kol Rytuose mezgasi bičiulystė, Vakaruose kyla susikaldymo nuotaikos. Pirmasis signalas – „Brexit“. „Iš vienos pusės, yra Jungtinė Karalystė, kaip viena stipriausių senųjų demokratijų, bet iš kitos pusės, dinamika, kurią suformavo „Brexit“, pradeda griauti vienos didelės Europos idėją“, – sako M. Minakovas.

„Londonas nebėra ES dalis ne tik kalbant apie pinigus, bet ir politinį kapitalą, diplomatiją. Jis pradeda kurti skilimą keliantį bendradarbiavimą su atskiromis Europos šalimis“, – tęsia M. Minakovas.

Šalia šio naujai besifomuojančio politinio kraštovaidžio jis vis akcentuoja įvairių tarptautinių organizacijų vaidmenį. Pasak analitiko, šiandien ET neturėtų būti pamiršta, ją galima atgaivinti, kaip ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją (ESBO). M. Minakovo įsitikinimu, tokios funkcionuojančios organizacijos yra labai svarbios kuriant Europos saugumo bazę.

ES šiandien yra tiek sudėtingoje saugumo, tiek keblioje ekonominėje padėtyje. Ano M. Minakovo, dabar ES yra mažėjanti galia: „Ji gali atrodyti kaip besimokanti institucija – kiekviena krizė ją stiprina. Bet dabar, pastaruosius dešimt ar penkerius metus, atrodo, pamokos išmoktos minimaliai. Pavyzdžiui, kilo saugumo krizė, bet ES viduje vis dar nėra jokios saugumo organizacijos.“

„Žinome, kad kažkas vyksta Pietų Europje, auga įtampa tarp Turkijos ir Graikijos, taip pat tarp Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos. Matome, kaip auga fragmentacija“, – įsitikinęs analitikas.

„Jeigu pažiūrėtumėte į lenkų, prancūzų ir vokiečių politikų deklaracijas, jie skelbia apie didžiausios armijos Europoje kūrimą. Atrodo, kad pradedama varžytis ES viduje“, – priduria jis.

Tikslas – deputinizacija

Dinamiką Europoje labai keičia ir karas Ukrainoje. Jis į Senąjį žemyną sugrąžino geležinę uždangą. „Šaltojo karo instinktai, nepaisant politinės kartos pasikeitimo, vis dar yra čia“, – konstatuoja M. Minakovas.

Pasak jo, jei karas baigsis visiška Ukrainos pergale, ne tik bus susigrąžintos teritorijos, Rusija mokės kontribucijas ir reparacijas, bet ir bus sunaikintas putinizmas Rusijoje.

„Visiška Ukrainos pergalė reiškia, kad Rusija grįžta į demokratijos kelią, Rusija yra deputinizuota ir net denuklearizuota arba bent jau žymiai sumažinusi savo branduolinį arsenalą, nors iki Prancūzijos ar Jungtinės Karalystės lygio, kad Rytų Europoje turėtume pusiausvyrą“, – galimą scenarijų pateikia regiono ekspertas.

Tuo pat metu visoje Rytų Europoje galėtų prasidėti tikroji demokratinė tranzicija, nes net ir Ukrainos, Moldovos ar Gruzijos atvejais, pasak M. Minakovo, demokratiniai bandymai niekada iš tikrųjų netriumfuodavo.

„Jei palygintume Ukrainą su Rusija ar Baltarusija, gal atrodytų kitaip, bet jei lygintume su Lenkija ar Vokietija, tai nebūtų demokratijos pavyzdys. Todėl Ukrainos karo pabaiga žymės naują europeizacijos ir liberalios demokratijos bangą. Tai taip pat duos ženklą ET ir ES perkrauti šių institucijų procesus“, – įsitikinęs jis.

„Ukrainos pergalė bus apsisprendimo Europai metas, ar pasinaudoti antru šansu ir skatinti bendrą Europos erdvę kaip bendradarbiavimo areną. Jei šiame kare nebus visiškos pergalės, manau, Europos integracijos prasme tai bus lėtas dešimtmetis ir grąžins į erą, kai atskiros valstybės Europos žemėje stūksos kaip atskiri akmenys“, – požiūriu dalijasi filosofas.

Volgograde gimęs M. Minakovas užaugo Ukrainoje, ilgai gyveno Kyjive, bet pastaruosius aštuonerius metus gyvenimą kuria Italijoje. Dalis jo šeimos vis dar gyvena Zaporižioje, dalis – Rusijos teritorijoje ar Europoje. Tačiau jis pats save laiko Kyjivo žmogumi, tad šis karas tiek jį, tiek jo šeimą veikia labai giliai.

Į klausimą, ar išvysime V. Putiną Hagos tribunole, jis atsako diplomatiškai: „Norėčiau teisingumo, norėčiau tribunolo, skirto Ukrainoje per šį karą padarytiems karo nusikaltimams. Manau, kad baudžiamoji byla su visų nusikaltėlių, pradedant V. Putinu, teismu padarytų stiprią terapinę įtaką. Tai sumažintų paskatas ateityje Rytų Europoje kartoti šias klaidas.“

„Bet realiai aš suprantu, kad gali būti ir kitų scenarijų. Man svarbiau ne priemonės, o tikslas, kuris yra Rusijos deputinizacija ir jos sugrąžinimas į demokratinę stovyklą. Bet siekdama šių tikslų Europa lieka susikaldžiusi“, – primena M. Minakovas.

Dvi kultūros

Baltijos šalys, Lenkija visada mėgino įspėti Vakarų Europos lyderius, kad su V. Putino Rusija ryšius megzti reikia labai atsargiai. Kodėl šie balsai nebuvo išgirsti?

„Dalis Europos yra buvusios imperijos, jų požiūris į tai, kas vyksta pasaulyje, yra labai globalus. Kitos šalys buvo kolonijos ir jų požiūris – visai kitoks. Tai tiesiog yra dvi skirtingos politinės kultūros. Buvusios kolonijos turi ypatingą jautrumą pastebėti bet kokį ženklą, kuris būtų artimas imperializmui“, – atsako M. Minakovas.

„Žinoma, Lenkijai, Baltijos šalims Rusijos naujoji imperialistinė politika turi ypatingą prasmę“, – pabrėžia jis.

„Per pastaruosius 20 metų pamenu ne vieną konferenciją Vilniuje, Taline, Varšuvoje, kai šitą grėsmę vis minėdavo politikai, akademikai ir intelektualai. Bet vėlgi – Berlynas, Londonas ir Paryžius neatkreipė pakankamo dėmesio į tai. Todėl komunikacija tarp politikų ir intelektualų elito turi pagerėti“, – nė kiek neabejoja tyrėjas.


Šiame straipsnyje: Michailas Minakovaskaras UkrainoješalysEuropa

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių