Šie vaikai nemoka žaisti su žaislais taip, kaip jų bendraamžiai, dažnai jie mažai kalba, vengia akių kontakto, nereaguoja į savo vardą. Tačiau jie geba išspręsti sudėtingas matematikos lygtis, iš atminties braižyti žemėlapius, gvildenti kosmoso dėsnius, kurti fizikos teorijas. Tokiais elgesio bruožais ir išskirtiniais gabumais paprastai pasižymi vaikai, kuriems diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas – Aspergerio sindromas.

„Lietaus vaikai“ – taip kartais pavadinami autistiškų bruožų turintys vaikai, kurie, sakoma, pasaulį mato tarsi pro stiklą, aprasojusį nuo lietaus. Šį pavadinimą galima sieti su 1988 m. amerikiečių režisieriaus Barry Levinsono sukurtu vaidybiniu filmu „Lietaus žmogus“, kuris vienas pirmųjų visuomenei plačiau nušvietė, kas yra autizmas, parodė autistų ir juos auginančių bei globojančių artimųjų kasdienybę.

Pasak Linos Sasnauskienės, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ pirmininkės, žmonės ir šiandien autizmą suvokia kaip ligą, nors tai yra raidos sutrikimas.

„Nors autizmas yra genetinio pobūdžio sutrikimas, visuomenėje apie jo priežastis sklando įvairiausios nepagrįstos legendos ir mitai. Pavyzdžiui, kad autistiški vaikai gimsta socialiai rizikingose šeimose ar emociškai šaltoms moterims. Autizmas nėra ir liga, kuria galima susirgti kūdikystėje ar paaugus. Tai bruožas, kurį mūsų vaikai įgyja gimdami, su kuriuo turės gyventi visą gyvenimą“, – teigia L. Sasnauskienė.

Kristine Barnett, JAV edukologės, neseniai lietuvių kalba pasirodžiusios knygos „Mano mažasis genijus“ autorės nuomone, klaidinga manyti, kad autistai vaikai turi būti gydomi.
„Gydyti nuo autizmo būtų tas pats, kas „išgydyti“ nuo mokslo ar meno”, – leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje rašo K. Barnett.

JAV edukologė pasakoja apie savo patirtį auginant ir auklėjant autistinių savybių turintį bei išskirtiniais protiniais gabumais apdovanotą sūnų Džeiką.

Kai berniukui buvo treji, jis jau skaitė. Sulaukęs aštuonerių pradėjo lankyti matematikos, astronomijos ir fizikos paskaitas. Po metų buvo priimtas į universitetą, o šiandien kuria naują fizikos teoriją, kuri jam gali pelnyti Nobelio premiją.

K. Barnett pasakoja, kad išskirtiniai sūnaus talentai pradėjo skleistis dar ankstyvoje vaikystėje, nors tada dauguma Džeiko veiksmų jai atrodė nereikšmingi.

„Kai Džeikas dar nemokėjo skaityti, jis tiesiog spoksodavo į šešėlius ant sienos. Nemanėme, kad jau tada jis darė tikrus mokslinius atradimus. Nesuvokėme, koks potencialas glūdėjo jame“, – sako knygos „Mano mažasis genijus“ autorė.

Pasak L. Sasnauskienės, nėra dviejų vienas į kitą panašių autistiškų vaikų. Ji pažymi, kad kiekvienas toks vaikas yra unikalus, todėl ir ugdymo metodai ir terapijos, kurios galėtų padėti vystyti autistiškų vaikų gebėjimus, yra labai individualūs.

Štai K. Barnett, užuot samdžiusi ekspertus tam, kad Džeikas gautų tinkamą lavinimą, pradėjo daryti viską, kad sūnaus gabumai atsiskleistų. Motinos užsispyrimas ir griežtų auklėjimo metodų atsisakymas ilgainiui davė neįtikėtinų rezultatų.

„Nuėjome toli – nuo mokyklos specialiųjų poreikių vaikams mokytojų, kurie nemanė, kad Džeikas kada nors išmoks skaityti, iki universiteto fizikos profesoriaus, kuris mato neribotą mano sūnaus potencialą“, – pasakoja K. Barnett.

Pasak jos, ugdant išskirtinių gabumų turintį vaiką svarbu nuolat skatinti jo pomėgius, nuolat kurstyti jo vidinę ugnelę. „Nuo mūsų pačių priklauso, ar gebame nusitiesti tiltą iki savo vaikų“, – sako „Mano mažojo genijaus“ autorė.

L. Sasnauskienė tikina, kad reikia sudaryti sąlygas autistiškų savybių turintiems vaikams atsiskleisti. „Savo kelią jie pasirinko patys, jau gimdami, belieka palydėti juos ir peržengti neįveikiamas kliūtis. Manau, ši knyga net ir beviltiškiausioje situacijoje padės atrasti kažką nepaprasto, kas pasiekama tik lietaus vaikams“, – sako L. Sasnauskienė.