Virusinis hepatitas – tai liga, pažeidžianti kepenis, pasireiškianti gelta ir kepenų funkcijos pažeidimo požymiais. Prof. hab. med. dr. L. Kupčinskas pristato svarbiausius hepatitų A, B ir C skirtumus: „Hepatitas A – tai ūminė ir dažniausiai savaime praeinanti liga, nepereinanti į lėtinę formą. B ir C hepatitai gali tapti lėtiniais ir 15–30 metų laikotarpiu išsivystyti kepenų cirozė (hepatito C atveju – 20 proc., hepatito B – 1–2 proc.) ar net kepenų vėžys.“

Anot gydytojo, skiriasi ir ligos perdavimo būdai: „Hepatito A virusas perduodamas fekaliniu-oraliniu keliu („nešvarių rankų liga“), o B ir C virusai – per kraują ir jo produktus bei kitus organizmo biologinius skysčius (pvz., lytinių santykių metu). Svarbu paminėti, jog apie 80 proc. atvejų lėtinis C hepatitas nesukelia klinikinių simptomų, t. y. sergantysis apie ligą gali nieko nežinoti iki pat komplikacijų – cirozės ar vėžio išsivystymo.“ Gydytojo teigimu, net 40 proc. kepenų transplantacijų Kauno klinikose atliekama dėl hepatito C komplikacijų.

Apie 80 proc. atvejų lėtinis C hepatitas nesukelia klinikinių simptomų, t. y. sergantysis apie ligą gali nieko nežinoti iki pat komplikacijų – cirozės ar vėžio išsivystymo.

 

„Hepatitu sergančiojo santykis su liga labai keitėsi priklausomai nuo gydymo galimybių. Pasaulyje hepatito C virusas atrastas tik 1989 metais, todėl iki tol viruso sukeltų bendrųjų negalavimų (pvz., bendro silpnumo, odos niežulio) priežastys bei praėjus 15–25 metų nuo užsikrėtimo išsivysčiusios kepenų cirozės ar kepenų vėžio priežastys nebuvo suprastos. Vėliau, iki 2015 metų, kai buvo įdiegti tiesioginiai C virusą veikiantys vaistai, ligoniai buvo 6–12 mėn. gydomi interferonų grupės vaistais, kurių efektyvumas siekė tik 30–50 proc., o vaistų sukeliami šalutiniai reiškiniai (depresija, kraujodaros slopinimas, autoimuninės ligos) buvo ženkliai sunkesni už ligos sukeliamus simptomus. Šiuo metu hepatitas C yra 99 proc. išgydomas per 8–12 savaičių, vaistai retai sukelia šalutinių reiškinių, todėl pacientų santykis su liga yra ganėtinai optimistinis“, – medicinos pažangą įvardijo prof. L. Kupčinskas.

„Tobulėjant medicinai, kito ir mūsų, gydytojų, misija. Iki jau minėtų 2015 metų C hepatitu sergančius ligonius gydymo metu kamavo šalutiniai reiškiniai – karščiavimas, depresija, buvo slopinama kraujo gamyba, kai kuriems ligoniams išsivystydavo įvairaus sunkumo autoimuninės komplikacijos. Tekdavo būti ir psichologu, skirti laiką ligoniams padrąsinti, kad nenutrauktų gydymo, o esant reikalui, ryžtųsi pakartotiniam vaistų kursui. Atsiradus naujiems, labai efektyviems vaistams, šios problemos išnyko. Dabar viskas kiek kitaip – tenka psichologiškai pagelbėti tiems ligoniams, kuriems dėl užleistos ligos padėti gali tik kepenų transplantacija“, – dalijosi gydytojas.

Pasaulyje hepatito C virusas atrastas tik 1989 metais (...)

 

Mitą, jog šiuo virusu užsikrečia tik marginalūs asmenys (pvz., narkotikus vartojantys, sergantys ŽIV ar seksualinės mažumos), galima paneigti skaičiais. „LSMU Gastroenterologijos klinikos mokslininkų Klaipėdoje atliktas daugiau kaip 5 tūkst. gyventojų epidemiologinis tyrimas parodė, kad virusiniu hepatitu užsikrėtę yra virš 1 proc. gyventojų (dauguma apie tai nežinojo) ir daugiau nei 70 proc. iš jų užsikrėtė nesaugių medicininių (ypač kraujo perpylimas, donorystė iki 1994 m.) ar nemedicininių (tatuiruotės, pedikiūras ir pan.) procedūrų metu. Tik 27 proc. užsikrėtusiųjų buvo vartoję narkotikus (dažniausiai kalėjime). Iki 1994 metų kraujo donorai nebuvo tikrinami dėl C hepatito. Dėl hepatito B donorų kraujas tikrinamas jau daugiau nei 50 metų. Šiandien, žinoma, kraujo donorystė Lietuvoje jau yra visiškai saugi“, – tikino gydytojas.

„Kaip Lietuvos hepatito C patikros ir eliminacijos visuomeninės darbo grupės vadovas noriu garsiai pasidžiaugti Lietuvos sveikatos sistemos racionalia kovos su hepatitu C strategija. Palyginimui – visai neseniai Didžiojoje Britanijoje įsiplieskė didžiulis skandalas dėl prieš daug metų ligoniams perpilto nesaugaus kraujo ir dėl to daugybės užsikrėtusių hepatito C virusu ligonių. Dėl šio incidento Didžiosios Britanijos vyriausybė mokės milžiniškas kompensacijas – asmenys, tuomet užsikrėtę lėtine hepatito C infekcija, galėtų tikėtis gauti iki 800 000 svarų sterlingų kompensaciją. Įdomiausia, kad dauguma ligonių buvo užkrėsti perpilant kraują ar plazmą dar iki hepatito C viruso atradimo 1989 metais (ir diagnostinio testo įvedimo į klinikinę praktiką 1992–1994 metais), todėl moralinis ir teisinis tokių didelių kompensacijų pagrįstumas diskutuotinas. Tiesa, buvo nurodyta, kad atsiradus hepatito C diagnostiniams testams, jau buvo žinoma apie buvusius nesaugius kraujo perpylimus, tačiau sveikatos sistemos vadovai neorganizavo galimai užsikrėtusių ligonių patikros. Tokių užkrėstųjų skaičius ten gali siekti net 27 000“, – įdomia statistika apie kitas Europos valstybes dalijosi prof. L. Kupčinskas.

Daugiau nei 70 proc. iš jų užsikrėtė nesaugių medicininių (ypač kraujo perpylimas, donorystė iki 1994 m.) ar nemedicininių (tatuiruotės, pedikiūras ir pan.) procedūrų metu.

 

Pasak gydytojo, Lietuva pasirinko kitą kelią: „Pagal atliktų tyrimų duomenis, 1991–1993 metais Lietuvoje hepatitu C buvo užsikrėtę 7,9 proc. komercinių kraujo donorų ir 13,9 proc. komercinių kraujo plazmos donorų. Aišku, nustačius infekciją šių donorų kraujas nebuvo naudojamas. Didžiuojuosi, kad Lietuvoje mes pasirinkome žymiai racionalesnę kovos su hepatitu C strategiją. Dėl dar 2022 m. pradėtos hepatito C patikros ir eliminacijos programos Lietuvoje šeimos gydytojai per 22 mėn. programos jau patikrino daugiau kaip 1,2 milijono Lietuvos gyventojų, išaiškino beveik 7 tūkstančius sergančių lėtiniu C hepatitu ligonių ir nukreipė gydyti gastroenterologams ir infektologams. Taigi už tą pačią pinigų sumą, kuri Didžiojoje Britanijoje bus skiriama tik 40 ar 50 užsikrėtusių ligonių kompensacijoms, Lietuvoje VLK (Valstybinės ligonių kasos) lėšomis jau patikrinta 65 proc. Lietuvos gyventojų, gimusių 1945–1994 metais (iki C hepatito nustatymo testų įvedimo Lietuvoje). Taigi, galime džiaugtis, kad nepriklausomoje Lietuvoje ir būdami ES mes subrendome, ir kai kada sugebame priimti labai savalaikius ir racionalius sprendimus.“

Paklaustas apie savo darbą, gydytojas skatina pacientų ir gydančiųjų bendrystę: „Mediko gyvenimo misija yra labai prasminga, apimanti daugybę aspektų, padedančių išlaikyti ir gerinti žmonių sveikatą bei gyvenimo kokybę. Be ligonių priežiūros ir gydymo, etinės atsakomybės, ligonių švietimo ir mokymo, psichologinės pagalbos, būtinas nuolatinis mokymasis ir tobulėjimas. Šiuolaikinės medicinos progresas bei naujų žinių srautas yra milžiniškas, todėl iškyla komandinio darbo svarba – ligonį konsultuoja įvairių specialybių gydytojai, dirbama su slaugytojais, laboratorijos ir kitais sveikatos priežiūros specialistais, norint suteikti visapusišką pagalbą pacientams. Manau, čia tinka sentencija „Jei nori eiti greitai – eik vienas, jei nori nueiti toli – eikite kartu.“

Šį straipsnį paruošusi socialinė iniciatyva „Skirtingos Spalvos“ primena, kad daugiau informacijos apie socialinius renginius, laidas ir labdaringas kampanijas galite sužinoti internetinėje svetainėje. Prisidėti prie šios iniciatyvos veiklos taip pat galite įsigydami rankų darbo marškinėlius, įkvėptus sergančiųjų bendruomenei priklausančių herojų istorijomis.