– Kaip apibūdintumėte lietuvių regą?

– Lietuvių rega neatsilieka nuo viso pasaulio regos. Mes sakome ne akių pandemija, o trumparegystės pandemija, nes akių ligų yra daug, bet šiandien kalbame apie trumparegystę – matymo į tolį blogėjimą, kurį, paplitusi nuomonė visuomenėje, gadina ekranai. Būtent apie dažnėjančią trumparegystę ir kalbame. Lietuvoje, kaip ir visose pasaulio šalyse, trumparegystės atvejų kasmet daugėja. Bėda yra ta, kad trumparegystė prasideda vis mažesniems vaikams. Anksčiau kalbėdavome apie mokyklinio amžiaus vaikų trumparegystę, o dabar neretas priešmokyklinukas jau nešioja akinius ir į mokyklą išeina su akinukais.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Tačiau pritariate, kad susiduriame su, kaip jūs sakote, trumparegystės pandemija ir tam, ką kalba pasaulis?

– Taip, pritariu, neatsiliekame mes nuo pasaulio ir taip pat matome trumparegystės atvejų dažnėjimą.

– Jūs esate vaikų oftalmologė, dirbate su vaikais, bet, turbūt, bendraujate ir su kolegomis. Kieno rega labiausiai prastėja mūsų visuomenėje? Tarsi, būtų įprasta, kad vyresnio amžiaus žmonių, natūralu, žmogus sensta, bet štai jūs užsimenate, kad ikimokyklinukai jau yra jūsų pacientai.

– Taip, jei kalbame tik apie refrakcijos ydą trumparegystę, tai tikriausiai didžiausia dalis trumparegių – mokyklinio amžiaus vaikai. Vėliau ta trumparegystė prasideda nebe taip dažnai, bet tie žmonės, kuriems trumparegystė prasidėjo mokykloje, visą gyvenimą jau ir lieka trumparegiais. Aišku, dabar yra didelės lazerinės chirurgijos galimybės, tai trumparegystę gali, sakykime, eliminuoti, bet visos trumparegystės rizikos išlieka net ir po chirurginio gydymo.

Bėda yra ta, kad trumparegystė prasideda vis mažesniems vaikams.

– Anksčiau planšetinių kompiuterių, telefonų, televizorių ekranai būdavo prastos kokybės. Dabar – gerėja. Ar vis dar ekranai ir išmanieji kompiuteriai gadina mūsų akis, ar kas?

– Labai teisingai pastebėjote, kad pasikeitė pati ekranų struktūra. Mes niekada ir neakcentavome, kad būtent ekranas kenkia, bet ir pasaulyje pripažinta, kad kenkia ilgas artimas akių užimtumas. Tad kuo tu beužimtum akis – knygos skaitymu, siuvinėjimu ar kažkokiu smulkiu darbu, dirbamu iš arti, deja, dažniausiai tas smulkus darbas iš arti būtent ir tampa ekranai, todėl sakome, kad lyg ir ekranas prisideda prie regos blogėjimo. Tačiau bendrąja prasme – ilgas artimas darbas. Jei jis telefone, vadinasi, telefonas kaltas, kad akys sugedo.

– Kaip tai sustabdyti?

– Nežiūrėti į telefoną (juokiasi). Prie sustabdymo prisidedantis veiksnys yra laukas, veikla lauke. Kiekviena valanda, praleista dienos šviesoje, 2 proc. pamažina trumparegystės riziką. Viena valanda artimo darbo – padidina riziką. Tad aš visad vaikams, išeinantiems iš mano kabineto, sakau: turi būti pusiausvyra – kiek laiko pražiūrėjai į ekraną, lygiai tiek pat turi prabūti lauke ir ne su ekranu. Išeinu į lauką ir maigau telefoną – tai nesiskaito. Žodžiu, tiesiog kokia nors veikla lauke, bet kas, pasivaikščiojimas, dviratis, bėgimas, žaidimai vaikams aikštelėse, veikla lauke. Tai – vienintelė veikianti profilaktika.

– O suaugusiems tuomet kaip?

– Lygiai ta pati profilaktika. Žygiuoti lauk (šypsosi).

– Pabaigai, kaip pailsinti akis? Vėlgi, dauguma mūsų dirba prie kompiuterių po dirbtinės šviesos lempomis. Kokias pertraukas daryti, kiek laiko ir kaip dažnai?

– Visame pasaulyje populiari 20-20-20 taisyklė – kas 20 minučių 20 sekundžių pertrauka žiūrint į 20 pėdų atstumą, t. y. daugiau negu 5 m. Aš visuomet vaikams duodu užduoti kas 20 minučių eiti suskaičiuoti per langą dešimt medžių. Suaugusiems irgi – šnekant telefonu užsimerkti, nespoksoti bukai į ekraną ir akis dar papildomai varginti. Vis pagalvoti, atsiminti, kad reikia padaryti pertrauką, užsimerkti, iš esmės, mirksėti ir eiti į lauką. Nieko čia kito neprigalvosi.