Kaip bebūtų, atskirtis tarp trijų pirmaujančių regionų – Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos ir likusios Lietuvos išlieka didelė. Plačiau kalbėjo „Swedbank“ ekonomistė Greta Ilekytė.

– Jeigu žvelgiame į darbo užmokestį, tai sostinės regionas – smarkiai atitrūkęs. Vidutinis atlyginimas „į rankas“ perkopė pusantro tūkstančio eurų. Tuo tarpu, Zarasuose, kurie netoli nutolę nuo sostinės regiono, atlyginimas „į rankas“ nesiekia net tūkstančio eurų. Atotrūkis nuo kai kurių regionų siekia beveik 30 proc.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kodėl yra atotrūkis? Iš kur jis atsiranda?

– Atotrūkis susideda iš daug aspektų ir tai – užburto rato problema. Regionuose daugiau vyresnio amžiaus gyventojų, mažiau investicijų, mažiau išsilavinimo galimybių. Didelė dalis jaunų gyventojų atvyksta į didesnius miestus siekti išsilavinimo, tuomet juose ir lieka. Labai kompleksinė priežastis. Iš vienos pusės, Lietuva tikrai nėra išskirtinė. Matom, kad regionų atotrūkis – opi problema ne vienoje Vakarų Europos valstybėje. Lietuvoje mums nesiseka tokio atotrūkio sumažinti. Lyginant sostinės regionus su kai kuriais kitais regionais, pavyzdžiui, Rytų Lietuva. Ten atotrūkis kasmet didėja.

– Kodėl jis didėja? Ko reikia atsiliekantiems regionams, kad imtų vytis pirmaujančius regionus?

– Kai kuriuose regionuose nėra reikiamos infrastruktūros, pavyzdžiui, darželių, mokyklų, galbūt viešbučių. Tada atvyksta mažiau turistų, mažesnės galimybės kelti darbo užmokestį. Yra opi nedarbo problema. Pavyzdžiui, Utenos rajone ir jos apskrityje, nedarbo lygis beveik du kartus didesnis nei vidutinis šalyje. Nėra pakankamai darbų, ką dirbti gyventojams. Yra labai daug galimybių regionams, kaip galėtų išlipti iš užburto rato problemos. Pavyzdžiui, vystyti turizmo verslą, statyti viešbučius, parengti geresnę turizmo infrastruktūrą. Mes dažnai kalbam apie probleminius regionus, kurie turi labai dideles turizmo galimybes. Pavyzdžiui, Zarasai, Utenos rajonas, kur yra ežerų ir miškų. Ten labai plačios galimybės. Kai atsižvelgiame į ekonominius rodiklius: nedarbo lygį, darbo užmokestį, tai žinom, kad tie rezultatai kasmet prastesni.

– Kiek įtakos turi regiono klestėjimui vietos valdžia?

– Labai didelę įtaką turi. Dažnai regionai nori dėmesio iš centrinės valdžios, bet iš tikrųjų visos galimybės ir visi įrankiai – savivaldoje. Mes turim labai gerą pavyzdį, kai po COVID-19 pandemijos didesnė dalis jaunų, nuotoliu dirbančių gyventojų susidomėjo regionais, pirko būstus. Matom, kad kai kuriuose regionuose jaunų gyventojų skaičius nuo pandemijos išaugo trečdaliu. Labai svarbu kaip regionai pasinaudos šita galimybe. Yra kitų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Ukmergės miestas skatina įvairiomis premijomis. Tikrai yra įvairių galimybių.

– Vietos valdžia turėtų užsukti verslą?

– Kalbant apie pozicionavimą ir problemų adresavimą, svarbiausia – vietos valdžia, savivalda. Svarbus centrinis valdžios vaidmuo, kalbant apie investicijų pritraukimą. Didesnes galimybes turi centrinė valdžia.

– Kaip galima būtų pritraukti medikus į regionus, į kuriuos jie keliauti dirbti vengia?

– Yra daug problemų, kalbant apie medikus, mokytojus. Yra tam tikri sektoriai, kurie susiduria su problemomis, kad nepakankama specialistų motyvacija vykti į miestelius arba mažesnius miestus. Motyvacijos kai kurie regionai atranda ir turim sėkmės istorijų, kai skiriamos įvairios premijos, suteikiamos lankstesnės galimybės. Kalbant apie vaikų priežiūrą, užtikrinamos vietos darželiuose, mokyklose. Suteikiamos sąlygos privilioti specialistus. Regionai pamiršta, ką jie gali pasiūlyti gyventojams. Adresuojama, ko negali pasiūlyti. Regionuose nėra kamščių, yra ramybė, ramesnė aplinka ir nekilnojamo turto įperkamumas geresnis. Regionai turi ką pasiūlyti. Miesteliams ir mažesniems miestams reikėtų savęs nenuvertinti. Prisiminti, kad šioje, besikeičiančioje aplinkoje yra gyventojų, kurie nori to, ką jie gali pasiūlyti.