Turgūs ištuštėjo

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, jei lietuviui reikėjo transporto priemonės, visi jo keliai vedė į Vilniaus, Kauno, Marijampolės, Tauragės ar Utenos naudotų automobilių turgus. Čia aikštelės buvo prigrūstos apdulkėjusių automobilių su lapeliu ant priekinio stiklo, kur matydavosi minimali informacija – techniniai duomenys ir kaina. Aplink automobilvežius zujo tūkstančiai pirkėjų su šeimomis. Verslas turguje tiesiog klestėjo.

Dabar vaizdas pasikeitė. Kai kurios automobilių prekyviečių aikštelės visai išnyko, o didžiausios sumenko. Pasak specialistų, kadangi ekonomika šalyje kilo, naudotų transporto priemonių prekyba tikrai nesusitraukė. Pirkėjai siūbtelėjo į automobilių prekybos salonus.

Tai matydamos veiklą itin sparčiai pradėjo plėsti nepriklausomos prekyba naudotomis transporto priemonėmis užsiimančios įmonės. Naujų transporto priemonių prekybos atstovai atidarė savo naudotų automobilių salonus.

„Tai ilgai lauktas pokytis, prie kurio pribrendome. Turguje pirkėjui skausmingiausias dalykas yra pasitikėjimo trūkumas. Be to, turgus, diplomatiškai kalbant, yra konservatyvus ir neprisitaiko prie besikeičiančių poreikių“, – dėstė automobilių istorijos patikros bendrovės „CarVertical“ komunikacijos vadovas Matas Buzelis.

Slepia: turguje bandomasis važiavimas dažniausiai galimas tik trumpoje atkarpoje, o ten nė nepavyks pasiekti tokio greičio, kad vairuotojas išsiaiškintų visus defektus. L. Balandžio / BNS, A. Brazaičio nuotr.

Pigiai ir gerai nebūna

Portalo Autoplius.lt komunikacijos specialistas Gintenis Dauparas, kalbėdamas apie automobilių turgavietes, ne toks diplomatiškas. Pašnekovas bedė pirštu į akivaizdžias problemas, kurios nesprendžiamos daugybę metų.

„Dalis turgaus pardavėjų nėra sąžiningi, parduoda automobilus pagal vadinamąjį kauferį (vokišką pirkimo–pardavimo sutartį), o ne savo vardu. Taip išeina, kad žmogus nusiperka katę maišę, o pardavėjas niekur neegzistuoja. Yra tekę matyti, kaip žmogus nusipirko automobilį su suklijuotu variklio bloku. Dėl to galiausiai laimi oficialūs atstovai, nes pirkėjai pradeda eiti pas juos“, – aiškino G. Dauparas.

Nors lietuviai linkę ieškoti prekių pigiau, pigesni, bet abejotinos būklės automobiliai turguje vairuotojus gundo vis rečiau. Ekspertai sako, kad automobilių su paslėptais defektais jau atsikandę tautiečiai suprato, kad verta mokėti didesnius pinigus už kokybišką daiktą.

Trijų mėnesių ar pusės metų ir 5–10 tūkst. km garantijos pakanka norint pamatyti, kad nupirktas ratuotis – ne iš metalo laužo.

 

„Kai kurie žmonės dar tiki, kad gali būti ir pigiai, ir gerai. Tačiau realybėje taip būna labai retai: tai išimtys iš taisyklės ar sėkmės istorijos. Jeigu automobilis yra pigus, lūkesčiai turėtų būti mažesni. Jei norite sutaupyti pirkdami transporto priemonę, turite suvokti, kad ilgoje perspektyvoje jis gali pabrangti dėl remonto. Jei jau esate nusiteikę išleisti mažai pinigų transporto priemonei, geriau rinktis senesnį modelį“, – aiškino M. Buzelis.

Neleidžia patikrinti

Pašnekovas pridūrė, kad automobilio istorija – vienas kritinių žingsnių perkant naudotą transporto priemonę, nes ji parodo tikrąją ridą ir buvusius eismo įvykius. Tai leidžia nuodugniau patikrinti, kaip buvo atlikti remonto darbai.

Turguje retas pardavėjas atskleis tikrą automobilio istoriją, o norint ją nuvežti patikrinti į servisą – veikiausiai nesutiks. Bandomasis važiavimas dažniausiai galimas tik turgaus teritorijoje, o ten nė nepavyks pasiekti tokio greičio, kad vairuotojas išgirstų, ar, pavyzdžiui, neūžia ratų guoliai.

Įgaliotųjų atstovų naudotų automobilių salonuose praktika visai kitokia: pirkėjams ne tik leidžiama norimą transporto priemonę išbandyti ilgesnį laikotarpį nei keliolika minučių, bet ir suteikiama išsami jos istorija. Pardavėjai iš anksto savo iniciatyva praneša apie trūkumus ar besidėvinčias dalis.

Be to, didžiausią saugumo dėl gero pirkinio garantiją užtikrina skaidriai sudaroma sutartis.

„Įgaliotieji atstovai negali sau leisti parduoti blogo ar paslėptų defektų turinčio automobilio, nes jų versle reputacija yra labai svarbi. Dėl bet kokios katės maiše klientas gali juos sumaišyti su žemėmis. O jeigu kas ir atsitiks, pirkėjas galės atgauti visą pirkimo–pardavimo sutartyje įrašytą sumą“, – sakė G. Dauparas.

Savaime suprantama, kad naudotas automobilis negaus tokios ilgalaikės garantijos kaip naujas, tačiau, specialistų nuomone, trijų mėnesių ar pusės metų ir 5–10 tūkst. km garantijos pakanka norint pamatyti, kad nupirktas ratuotis – ne iš metalo laužo. 3–6 mėnesių garantija naudotam automobiliui – rinkos standartas, tačiau yra ir tokių įmonių, kurios rūpinasi juo ir ilgesnį laiką.

Ramiau: mažiausiai rizikos perkant naudotą automobilį iš oficialių atstovų, nes jie labiausiai rizikuoja savo reputacija. L. Balandžio / BNS, A. Brazaičio nuotr.

Svarbu ir aptarnavimas

Pavyzdžiui, įmonė „Bravoauto“ siūlo iki dvylikos mėnesių ir 20 tūkst. km garantiją ir 21 dienos automobilio grąžinimo ir iškeitimo į kitą norimą modelį garantiją, jei pasirinkta transporto priemonė netenkina. Prireikus pirkėjams padedama išspręsti išperkamosios nuomos klausimus, o įsigijus automobilį taip pat pasiūlomos jo aptarnavimo paslaugos.

„Ne ką mažiau svarbu yra ir aptarnavimo patirtis perkant automobilį. Įgaliotajame centre jus visada aptarnaus pasitempę, išsilavinę pardavėjai. Jie padės sutvarkyti dokumentus, nelips jums ant galvos. Be skubos apžiūrėsite švarius, gražius, parduoti paruoštus automobilius“, – tikino G. Dauparas.

„Mažiausiai rizikos bus perkant naudotą automobilį iš oficialių atstovų, kurie parduoda pagal gamintojo rekomendacijas sertifikuotus automobilius. Tokiems pardavėjams klaidos kaina yra didžiausia, tad jie rūpinasi klientais. Antroje vietoje būtų nepriklausomi pardavėjai, kurie investuoja į savo reputaciją, salonus ir taip pat suteikia garantijas“, – antrino M. Buzelis.

Salonuose naudotų automobilių kainos dažniausiai būna didesnės už rinkos vidurkį, bet jie brangesni dėl patvirtintos istorijos, geros kokybės ir garantijų.