Išvydusi įdomų servizą kolekcininkė patiria adrenalino pliūpsnį

Vilnietė Daiva Šniukaitė juokiasi, kad netikėtai atsiradęs hobis kolekcionuoti porceliano servizus – labai panašus į loteriją. „Kai netyčia pigiai randu kokį ilgai ieškotą stalo indų rinkinį, jaučiuosi kaip laimėjusi milijoną loterijoje“, – prisipažįsta ji.

– Jūsų tėtis Domas Šniukas – žinomas žurnalistas, mama Eugenija Jankutė – aktorė. Nuo mažumės gyvenote meniškoje aplinkoje, kur vykdavo daug turiningų pokalbių, į namus atvykdavo įdomių svečių… Galbūt tėvai juos vaišindavo kava, arbata iš kokio nors ypatingo servizo?

– Oi, ne! Pas mus tokių indų, kokius aš renku dabar, tikrai nebuvo. Galbūt mūsų šeima jų taip nesureikšmindavo kaip kitos? Juk pamenate laikus, kai tuos servizus žmonės laikydavo bufetuose už stiklo, kad visi matytų? Būdama paauglė priskirdavau tą įprotį prastam skoniui.

Pradėjusi rinkti servizus tai darau ne tik dėl to, kad jie labai gražūs – tarp jų ir daug kičo. Tačiau tas kičas, kaip sakau, yra tam tikro, mane intriguojančio laikmečio pavyzdys. Kiekvienas servizas turi daug savo variacijų, kurias man irgi įdomu surinkti.

Įsitraukusi į šį pomėgį supratau, kad vieną servizą – jis vadinasi „Ausma“ – mano tėvai vis dėlto turėjo. Radau jo likučius. Šiek tiek apie jį pasiskaičiau. Tų „Ausmų“, pasirodo, irgi buvo visokių variacijų, kurios skyrėsi pagal dydį ir dekorą. Jei piešinys ant servizo buvo tapytas rankomis – vertė viena, jei puoštas lipduku – jau kita. Natūralu, kad rankomis tapytų servizų tiražas buvo mažesnis. Taigi, ištraukiau iš rūsio tėvų „Ausmos“ likučius ir dabar bandau surinkti jį visą. Kol kas nesėkmingai.

Kaltininkas: tėvams priklausiusio vokiško 1957 m. servizo  „Ausma“ likučiai įkvėpė ieškoti jo dalių – taip pamažu ir pradėjo kauptis kolekcija. / D. Šniukaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Vaikystėje turėjau miniatiūrinį žaislinį servizą, skirtą lėlių arbatėlėms. Gal ir jūs?

– Tikrai turėjau labai gražų vokišką porcelianinį lėlių servizą. Kai vykdavo namuose vaikiški baliai, tėvai man su draugėmis leisdavo gerti iš tų mažutyčių puodelių sultis. Deja, iki šių dienų to lėlių servizo neišliko. Labai gailiuosi, nes analogo kol kas dar niekur nemačiau. Užtai, jausdama nostalgiją savo gražiai vaikystei, įsigijau porą kitokių lėlių servizų. Juos labai mėgo gaminti vokiečiai, netgi su tokiu pačiu dekoru tiek suaugusiesiems, tiek ir lėlėms.

– Ar griežti kriterijai, pagal kuriuos ieškote servizų savo indų kolekcijai?

– Tie kriterijai palaipsniui išsikristalizuoja. Pačioje pradžioje būni labai alkanas, smalsus ir nori visko. Paskui kažkuo pasisotini, kažkas tau tampa nebe taip įdomu, aktualu. Palengva pradedi galvoti apie servizų vertę (nebūtinai piniginę), jų amžių, pasikartojimą ir pan. Šiuo metu, galima sakyti, turiu dvi kolekcijas. Vienoje jų – Rygos porcelianas ir dar ankstesni rusų pramonininko S. Kuznecovo fabrike gaminti indai ir dekoratyviniai dirbiniai iš fajanso ir porceliano. S. Kuznecovo vardas siejamas su Rygos porceliano pradžia ir maždaug 1841-aisiais. Tais laikais indai buvo puošiami gėlių raštais, raudona ir mėlyna glazūra, baltuose intarpuose tapytais motyvais. Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, Rygos fabrikas buvo nacionalizuotas, jame prasidėjo masinė indų gamyba. Indai buvo skirti liaudžiai ir eksportuojami į visą Rytų Europą, tuometės Sovietų Sąjungos šalis.

Kita mano kolekcijos dalis – Ukrainos fabrikuose rankomis dekoruoti servizai ir figūrėlės. Servizų forma ne tokia įdomi kaip dekoras. Kai kurios figūrėlės – tokios pačios kaip Rygos porceliano fabriko, tik jų tiražas buvo didesnis, todėl Rygos yra brangesnės (nepasakyčiau, kad vertingesnės, tik kaina yra 5–6 kartus didesnė).

Prabangiai: fajansinis pietų servizas „Diana“. / D. Šniukaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Teko girdėti, kad servizų, gamintų sovietiniais laikais, šiandien dar galima rasti supakuotų gamyklinėse dėžėse. Nutuokiate, kokiu būdu jie išliko?

– Galbūt kažkas gavo dovanų, padėjo į rūsį ir nerado progos panaudoti. Gal labai vertino, saugojo. Gal, kai fabrikas byrėjo, slapčia parsinešė namo. Su vėlesnės gamybos servizais yra lengviau, bet tų ankstesnių, kurie buvo naudojami ir buityje, rasti visų, nesudužusių, gana sudėtinga. Sakykime, kiekvienoje šeimoje jie pagarbiai stovėdavo bufete ir būdavo ištraukiami tik prie svečių, bet cukrinė… Štai kur bėda! Cukrus tais laikais buvo labai aktyviai vartojamas – tiek saldinant arbatą, tiek kavą, tad cukrinė stovėdavo virtuvėje. Dėl to ji dažniausiai duždavo.

– Sudėtingas tas jūsų hobis. Tarkim, servizas beveik visas – trūksta tik cukrinės arba jos dangtelio… Ir ką?

– Ir ieškai būtent tokio servizo ir tokios cukrinės dangtelio (juokiasi). Arba trūkstamo puodelio, lėkštutės – žodžiu, tos vienos trūkstamos dalies. Arba būna koks nors retesnis servizo piešinys, kur išvis reikia po kelis elementus ieškoti. Tarkim, turiu vieną seną pokario servizą, kurį sudaro arbatinis, cukrinė ir pieninukas (indelis grietinėlei). Pirkau jį Latvijoje ne visą. Įdėjau skelbimą, kad ieškau to servizo puodelių. Gavau atsakymą, kad vienas yra Latvijoje, o kitas – Estijoje. Juos įsigijau, bet daugiau tokių iki šiol nerandu. Turbūt ir nerasiu.

Svajoju apie mažą namų muziejų Švenčionėliuose, kur turiu vasarnamį. Vasaromis ten daug turistų. Galėčiau vesti edukacijas apie servizus, jų istoriją.

– Kur ieškote eksponatų savo kolekcijai?

– Visur, kur tik galima. Daugiausia internetu, specializuotose feisbuko grupėse. Tai jau darosi kaip liga (juokiasi), vos pabundu ir dar kavos negėrusi puolu prie telefono – gal kas nors ką nors įdomaus įkėlė?! Šis hobis – kas dieną po naujieną. Miršta seni žmonės, vaikai paveldi jų turtą, tų servizų nelabai vertina.

Dar vienas servizų gavimo šaltinis – žmonės, kurie valo, tvarko butus. Kartais jie gauna sendaikčių iš šeimininkų.

Daug servizų, jų elementų būna sendaikčių turguose. Žodžiu, šioje srityje kasdien vyksta judėjimas. Ypač Baltijos šalyse, nes porceliano centras buvo Ryga. Lietuvoje juo irgi buvo prekiaujama, o Taline Rygos porceliano fabrikas net turėjo savo dekoravimo cechą. Jo istorija irgi labai įdomi, siekia prieškarį.

Nikolai Heinrichas Wilhelmas Langerbraunas 1928 m. įkūrė porceliano dekoravimo įmonę Taline ir drauge su žmona joje dirbo iki Antrojo pasaulinio karo. Pora priimdavo užsakymus iš Europos porceliano fabrikų, žodžiu, domėjosi Vakarų Europos porceliano tradicijomis. Vėliau įmonė tapo Talino dailės kombinato padaliniu ir dekoravo Rygos porceliano gaminius.

Įdomu, kad Estijoje dekoruoti to paties Rygos porceliano indai jau turi visiškai kitą estetinį vaizdą. Atrodo panašiai, kaip gaminti Rygoje, bet jau kitokie spalvų deriniai, raštai, siužetai. Šie indai – dar retesni.

1997 m. Rygos porceliano fabrikas bankrutavo, o jo gaminių galima rasti privačiuose namuose, muziejuose, Rygos porceliano muziejuje, parodose.

Sėkmė: „Man pavyko surinkti po vieną egzempliorių visų Karpių šeimynų, gamintų Rygos ir skirtinguose Ukrainos fabrikuose“, – džiaugiasi kolekcininkė. / D. Šniukaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl jums parūpo būtent servizai? Juk rinkinį sudaro daugybė dalių: puodeliai, lėkštės, arbatinukai, ąsočiai, kavinukai, cukrinės, druskinės, padėklai, vazelės... Visa tai užima tiek daug vietos!

– Negaliu paaiškinti. Gal todėl, kad norisi turėti gražaus stalo rinkinio visumą? Juk yra žmonių, kurie kolekcionuoja vien puodelius su taškučiais. Kiekvienas pasirenka tai, kas jam artima.

Kai randu servizą, skirtą, tarkim, dvylikai asmenų, pasilieku šešias jo dalis (puodelius su lėkštutėmis). Taupau namuose vietą. Koks mano tikslas? Surinkti visą norimą servizą arba kuo daugiau mane dominančio servizo detalių. Tą jausmą pavadinčiau kolekcininko azartu. Ieškai, ieškai ir kai pagaliau randi – užplūsta toks adrenalinas! Būtinai išsyk pranešu draugėms, kolegėms kolekcininkėms, kad štai – radau puodelį to servizo, kurio seniai ieškojau.

– Kur laikote savo kolekciją? Ar užsukę į svečius ją pamatytume?

– Gal tik dalį. Dažnai kolekcininkai daugumą servizų laiko dėžėse, sandėliuose, nes neįmanoma jų visų gražiai išeksponuoti. Viena kolegė pasakojo, kad nuo servizų svorio lūžo lentyna, ant kurios stovėjo dėžės su indais… Laimei, nė vienas eksponatas nesudužo.

– Minėjote, kad iš pradžių pirkdavote vos ne visus servizus iš eilės, tik vėliau pradėjote juos atsirinkti?

– Ne visai taip. Pamačiusi vieną ar kitą naują parduodamą servizą, iš pradžių apie jį pasiskaitau, paieškau informacijos.

Kai nuvažiuoju į Rygą, visada užsuku į Rygos porceliano muziejų, kuris nuolat keičia savo ekspoziciją. Maža to, jis leidžia knygas apie žymiausius to meto porceliano dailininkus. Man įdomu. Kaip ir įdomu bendrauti su tą patį hobį turinčiais žmonėmis. O jų yra pačių įvairiausių profesijų. Tiek Taline, tiek ir Rygoje turiu draugių, su kuriomis jau kalbamės ne tik apie indus.

Žodžiu, dabar tas mano hobis – tikrai ne vien kaupimas, bet drauge ir maloni veikla su tam tikra edukacija. Jei pamatai tai, kas tavęs nebedomina (praeitas etapas) – pasiūlai kitam, kuris galbūt dar yra toje pirminėje stadijoje, kai žavi viskas.

Daugiausia: vien servizų „Mariana“ D. Šniukaitės kolekcijoje – keturiolika, tai duoklė promočiutės Marianos atminimui. Lentynoje – tik jų kavinukai. / D. Šniukaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tai brangus hobis?

– Kaip pažiūrėsi, dar – kaip pasiseks. Yra žmonių, kurie tau gali nemokamai atiduoti visą servizą, nes jiems jo nereikia. Tačiau jie nori tą daiktą atiduoti į išmanančio žmogaus rankas, kuris jį vertins. Esu gavusi kelis tokius servizus nemokamai. Labai juos branginu ir geru žodžiu miniu jų buvusius šeimininkus.

Pasitaiko, kad žmogus nežino tikrosios servizo vertės ir jį parduoda labai pigiai. Kiti pervertina. Atpažįsta, kad tai Rygos porcelianas, bet kad indas – masinės gamybos, nepagalvoja, o tuomet užkelia kainą, iš kurios visi juokiasi.

Yra toks Rygos porceliano servizas „Sakta“ (liet. „Segė“). Latvių moterų tautiniai drabužiai turi tokią per petį permetamą skraistę, kuri susegama apvalia sege. Tai to servizo arbatinukas, cukrinė, pieninukas yra apvalūs kūginiai – t. y. panašios į segę formos. Priklausomai nuo nusidėvėjimo, toks „Sakta“ komplektukas gali kainuoti šimtus. Prieškario „Rubens“ servizo kaina aukcione, mačiau, buvo 1 000 eurų… Ir tai tik pradinė suma. Sovietinių laikų bufetuose dažnai stovėdavo toks itin plono porceliano servizas „Sigulda“, išpuoštas smulkiomis rožytėmis, paauksuotas. Sakytum, kičų kičas. Tačiau yra ir kitokio dekoro „Siguldų“, kurios labai vertingos.

– Ar tiesa, kad tos pačios išvaizdos servizai pagal savo kokybę gali būti trijų rūšių?

– Gryna tiesa, nes porceliano, jo dekoro kokybė skiriasi. Sovietmečiu jis buvo skirstomas į pirmos, antros ir trečios rūšies porcelianą. Nuo rūšies priklausė ir servizo kaina. Šiandien kolekcininkai žiūri ne tik į porcelianą, bet ir į kitas detales, – kiek nuo indo nusitrynęs piešinys arba paauksavimas. Aišku, jei servizas labai retas, jie vis tiek džiaugiasi tokį gavę – net jei piešiniai ant indų gerokai apsitrynę ar yra įskilimų.

Jaukūs: rankomis tapyti ukrainietiški indai. / D. Šniukaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Pas mano tėvų draugus, pamenu, buvo toks indų komplektas su žuvimi. Mane, dar vaiką, jis labai traukdavo...

– Žinau, „Karpių šeimyna“! Jis buvo sukurtas net trijų žmonių. Vienas sukūrė žuvį, kitas – taureles aplinkui ją, o trečias – padėklą. Karpių šeimyna apie 1960-uosius vienoje Japonijos parodoje užėmė gana aukštą vietą. Sovietmečio pramonės planavimo psichologija buvo tokia, kad jei kas nors kažką gerai padarė, vadinasi, tą produktą reikia gaminti masiškai, kad visi darbo žmonės galėtų įsigyti. „Karpių šeimynos“ masine gamyba užsiėmė Ukrainos fabrikai.

Beje, jei lyginsime pirminę „Karpių šeimyną“ su ta iš vėlesnės, jau masinės, gamybos – pastarasis servizas yra kur kas didesnis, grubesnis, kito spalvinimo ir nebeturi padėklo. Man pavyko surinkti po vieną egzempliorių visų „Karpių šeimynų“, gamintų Rygos ir skirtinguose Ukrainos fabrikuose. Jų dekoras ir gamyklų antspaudai ant dugno skirtingi. Dar viena smagi detalė – žuvies burnoje yra toks auksinis bumbulo formos kamštis. Tik vėl bėda – dažnai žuvys išlikusios, o štai jų kamščiai – sudaužyti.

– Ar prisimenate patį pirmą savo servizą, nuo kurio šita smagi indų karuselė užsisuko?

– Žinoma! Pradžia, kaip ir daug kam, buvo susijusi su kovidu. Turėjau tėvams priklausiusio vokiško 1957 m. gamybos servizo likučių. Dauguma jo dalių jau seniai sudužo. Kadangi per pandemiją nebuvo daug veiklos – kas remontus darė, kas rūsius savo kraustė, tai aš įdėjau to savo servizo likučių nuotrauką į vieną feisbuko grupę ir paklausiau, ar kas neturi užsilikusių jo dalių. Atsirado tokių, kurie man tas trūkstamas dalis perleido.

– Keičiasi laikai, kinta ir papročiai. Anksčiau buvo madinga dovanoti porcelianų servizus vestuvėms.

– Apie 1957–1958 m. servizai buvo bene populiariausia vestuvių dovana ir gana brangi! Kiek teko domėtis, apie 1960-uosius vienas iš tokių dažniausiai dovanojamų servizų jaunavedžiams vadinosi „Ryga“ – su rankų tapybos gėlėmis, o apie 1970-uosius pagal populiarumą jį aplenkė minėtoji „Sigulda“.

– Kas dažniausiai būdavo piešiama ant servizų?

– Daugiausia jų, aišku, būdavo dekoruoti augaliniais motyvais. Šiek tiek retesni turėjo pieštus gyvūnų, paukščių paveikslėlius. Savo kolekcijoje turiu labai gražų servizą, ant kurio puodelių bėgioja tetervinai, o ant arbatinuko pavaizduotas briedis. Būna servizų su miestų vaizdais, žmonių profiliais.

Vertingi: prieškariu gaminti „Rubens“ ir Rygos porceliano „Sakta“ servizai šiandien auksionuose gali būti įvertinti ir keturženkle suma. / D. Šniukaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ar užgriuvus svečiams traukiate iš lentynos vieną kokį servizą, o gal jie skirti tik kolekcininkės aistrai patenkinti ir akims paganyti?

– Kai į svečius užsuka artimos draugės, kurioms mano hobis įdomus, imame ir pažaidžiame. Klausiu jų: „Iš kurio servizo dabar gersime arbatą?“ Renkamės, testuojame, ar patogus puodelis, ar gardu iš jo gerti kavą, arbatą. Nors mano kolekciniai servizai neskirti kasdienai.

– Kodėl nė žodžiu neužsiminėte apie lietuvišką „Jiesios“ porcelianą?

– Turiu du „Jiesios“ servizus, o praėjusioms Kalėdoms kaip tik gavau dovanų knygą apie lietuvišką porcelianą. Vis dėlto didžiai apgailestaudama turiu pasakyti, kad jis neturi tokių ilgaamžių tradicijų kaip kad Rygos porcelianas, gyvavęs nuo XIX a. pradžios.

– Ar didelė jūsų kolekcija?

– Nemaža. Viena dalis Vilniuje, kita – vasarnamyje Švenčionėliuose. Norėčiau susigabenti viską į vieną vietą, kad pati susiorientuočiau, kiek ir ko turiu (juokiasi). Vien servizų „Mariana“ (kadangi mano promočiutė buvo vardu Mariana) su skirtingu dekoru turiu net keturiolika! Kai kuriems iš jų dar trūksta kai kurių detalių, bet pamažu jas rankiojuosi.

– Apie ką svajojate šiandien?

– Svajoju apie mažą namų muziejų Švenčionėliuose, kur turiu vasarnamį. Vasaromis ten daug turistų. Aplinkui graži gamta, upė Žeimena, baidarių žygiai, o štai pats miestelis lankytinų vietų prasme – tuštokas. Galėčiau vesti edukacijas apie servizus, jų istoriją. Latvijoje tokie namų muziejai labai populiarūs.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
Labai gražu.
VISI KOMENTARAI 1

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių