- Leonas Dykovas [2]
- [3]
- [3]
- Teksto dydis:
- Spausdinti [4]
Į Caryciną (dabartinį Volgogradą), kuriam 1918 m. grasino baltųjų armijos, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) buvo nusiųstas tam, kad išspręstų maisto tiekimo sutrikimus, tačiau Josius nebūtų buvęs savimi, jeigu nebūtų pradėjęs aktyviai kištis į visai kitus reikalus.
Nors formaliu Carycino raudonųjų pajėgų vadu laikytas Klimentas Jefremovičius (1881–1969), visuomenėje labiau žinomas Vorošilovo pavarde, būsimojo Kremliaus šeimininko „neršimas“ regione taip pat buvo jaučiamas – visi priešiškumu ir kenkimu proletariato revoliucijai įtariami asmenys buvo negailestingai utilizuojami (dažniausiai be teismo), o vykstant kovoms netausota ne tik priešų, bet ir savų.
Beveik tuo pat metu susidariusią padėtį Carycine bandė išspręsti ir kitos dvi iškilios asmenybės – latvių tautybės veikėjas Jukumsas Vacietis (1873–1938) ir Levas Davidovičius Bronšteinas (1879–1940).
Stiprus paniekos vienas kitam ir konkurencijos mišinys jau seniai buvo paveikęs Josifo Visarionovičiaus ir Levo Davidovičiaus santykius, o po Carycino kovų ir žudynių jų abipusis priešiškumas tik dar labiau išaugo.
Levas Davidovičius taip pat nebuvo šventasis, ir mes niekada nesužinosime, kaip būtų pasisukusi Rusijos ar jos kaimynių ateitis jam laimėjus kovą dėl valdžios, tačiau teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad jis buvo žymiai artimesnis bohemos intelektualų, o ne kriminalinių atmatų pasauliui ir labiau priminė demokratiškos valstybės vadovą nei „nuostabusis gruzinas“.
Levas Davidovičius garsėjo savo oratoriniais sugebėjimais ir Sovnarkomui (Liaudies komisarų sovietui) kariaujant su antikomunistinėmis jėgomis, mėgavosi išaugusiu populiarumu bei galiomis, o Josius gėdijosi savo kaukazietiško akcento ir vis dar sukosi nomenklatūros kabinetų šešėliuose.
Po poros dešimtmečių J. Vacietis buvo likviduotas per XX a. ketvirtojo dešimtmečio pabaigos valymus, o Levo Davidovičiaus klausimas buvo išspręstas Meksikoje pasitelkus ledo kirtiklį.
Prasisukęs Carycine (vėliau Josiaus garbei pervadintame į Stalingradą), būsimasis Kremliaus šeimininkas grįžo į Maskvą ir apsigyveno viename bute su savo senų pažįstamų Alilujevų šeimos nariais, o atėjus 1919 m. pavasariui, įformino santykius su šios šeimos atžala Nadežda Sergejevna (1901–1932).
1920 m. vasarą Sovnarkomo valdomai Rusijai įsiveržus į Jozefo Klemenso Pilsudskio (1867–1935) Antrąją Lenkijos Respubliką, Josiui buvo patikėtos Pietvakarių fronto politinio komisaro pareigos. Teigiama, kad vykstant specialiajai 1920 m. vasaros operacijai, Lenkijoje Josifas ne visada vykdydavo įsakymus, todėl negalima atmesti prielaidos, kad Raudonosios armijos pažeminimas prie Vyslos (1920 m. rugpjūtis) iš dalies galėjo būti nulemtas ir jo elgesio.
Kiek vėliau šis klausimas buvo iškeltas Kremliuje, tačiau nei Josifo karjera, nei gyvybė dėl to nenukentėjo ir jau 1922 m. pavasarį jis buvo paskirtas komunistų partijos generaliniu sekretoriumi.
Nors 1921 m. pavasarį Sovnarkomas turėjo sudaryti su Lenkija žeminančią taikos sutartį Rygoje (Latvija) ir atiduoti dalį Baltarusijos bei Ukrainos žemių, Josifui tai buvo ypatingas metas.
Tuo metu Nadežda pagimdė pirmąjį jų vaiką, būsimąjį lakūną – alkoholiką Vasilijų (1921–1962), tačiau žymiai svarbiau buvo tai, kad Josifas gavo progą tiesiogiai prisidėti prie invazijos į savo gimtąjį Sakartvelą (Gruziją).
Iš pradžių, žlugus Romanovų imperijai, Azerbaidžanas, Armėnija ir Gruzija buvo labai trumpam susijungę į bendrą valstybę, tačiau jau 1918 m. gegužės 26 d. Sakartvelas paskelbė atsiskiriantis, o po poros dienų trumpam išsiskyrė ir Armėnijos bei Azerbaidžano keliai. 1920 m. pavasarį Raudonoji armija užkariavo Azerbaidžaną (tų pačių metų rudenį – dar ir Armėniją), o 1921 m. pavasarį atėjo Josiaus gimtojo krašto eilė.
Tuo metu Sakartvelą valdė nuosaikesni menševikai, tačiau, net ir nuvertus jų valdžią, šio krašto bolševikai išliko pernelyg autonomiški. Gruzijos centro komitetas pasisakė prieš gilesnę integraciją į Rusijos Sovietų Federacinę Socialistinę Respubliką, o dalį Sakartvelo bolševikų labai erzino idėja jų valstybę, Armėniją ir Azerbaidžaną vėl sujungti į vieną administracinį darinį, tad, siekdamas Kaukazą labiau priglausti prie Kremliaus, Josius kartu su savo tautiečiu Sergo Konstantinovičiumi Ordžonikidze (1886–1937) buvo priverstas griebtis intrigų ir spaudimo.
Pasakojama, kad susitikęs su Gruzijos komunistų lyderiais Sergo išvadino juos „šovinistiniu mėšlu“, o šie atsakydami išėjo iš salės ir nusiuntė skundą Vladimirui Iljičiui Uljanovui (1870–1924). Iljičius susinervino ir nieko neatsakė, tačiau galiausiai išsiuntė „geležinio Felikso“ (1877–1926) vadovaujamą komisiją į Kaukazą ištirti susidariusios padėties.
Įtampa Gruzijoje pasiekė savo apogėjų 1922 m. lapkritį, kai tas pats Sergo per susitikimą primušė marksistu Kobašidze įvardijamą asmenį. Feliksas konstitucijos klausimu buvo labiau palinkęs į Josiaus pusę, tad iš pradžių pasistengė, kad Iljičius nesužinotų visos tiesos apie Sergo elgesį ir tik vėliau prasitarė apie tai per privatų pokalbį.
Praėjus daugiau nei mėnesiui (1922 m. gruodžio 30 d.), vidaus debatai buvo baigti ir Maskvos „Didžiajame teatre“ (Bolšoj teatr) miestui bei pasauliui pagaliau buvo pranešta apie naujos didingos valstybės – Sovietų Sąjungos sukūrimą.
Iš pradžių į jos sudėtį įėjo tik komunistinė Rusija, sovietinė Užkaukazė (Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas) ir dalis Ukrainos bei Baltarusijos žemių, tačiau vėliau Josiaus valdymo laikais buvo prijungta vis daugiau ir daugiau buvusios carinės imperijos kraštų.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Vagių ir šliundrų sovietai [9]
19 [10] -
Gražiausi jaunystės metai [11]
1 [12] -
Nadia griebiasi ginklo [13]
1 [14]
Galerijos [15]
Nuorodos:
[1] https://www.diena.lt/%2Bdocument.location.href%2B
[2] https://www.diena.lt/autoriai/leonas-dykovas
[3] javascript://;
[4] https://www.diena.lt/print/1186834
[5] https://www.diena.lt/raktazodziai/josifas-visarionovicius-dziugasvilis
[6] https://www.diena.lt/zymes/josifas-stalinas-1
[7] https://www.diena.lt/zymes/sovietu-sajunga-2
[8] https://www.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/gimtojo-krasto-ilgesys-1186834?komentarai
[9] https://www.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/vagiu-ir-sliundru-sovietai-1171520
[10] https://www.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/vagiu-ir-sliundru-sovietai-1171520#comments
[11] https://www.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/graziausi-jaunystes-metai-1193344
[12] https://www.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/graziausi-jaunystes-metai-1193344#comments
[13] https://www.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/nadia-griebiasi-ginklo-1190419
[14] https://www.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/nadia-griebiasi-ginklo-1190419#comments
[15] https://www.diena.lt/galerijos
[16] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/vokietijos-ambasada-lietuvoje-paminejo-34-aja-vokietijos-vienybes-diena-1194200
[17] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/krepsinio-klubo-viktorija-30-mecio-filmo-premjera-1194168
[18] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/atsisveikinimas-su-primabalerina-l-askeloviciute-razmiene-1194143
[19] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/bute-uzsidege-skalbimo-masina-1194129
[20] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/sporto-registro-pristatymas-1194104
[21] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/rail-baltica-infocentro-atidarymas-kauno-gelezinkelio-stotyje-1193980
[22] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/dingusio-15-mecio-mato-paieska-1193967
[23] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/atsisveikinimas-su-primabalerina-l-askeloviciute-1193965
[24] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/d-dargis-paleidziamas-kauno-kalejimo-1193937
[25] https://www.diena.lt/galerijos/vaizdai/policijos-veteranai-prie-obelisko-pagerbe-kolegas-1193931